Jėzau,kaip pavargau verkt dėl vieno ir to pačio dalyko. Šiandien nebeištvėriau,mamos litanijos išvedė iš kantrybės. Esmė tame,kad draugauju su draugu apie du metus. Jau draugystės pradžioj tėvai sakydavo atseit “jau per daug būnat kartu”. Na taip,susitikti stengdavomės kuo dažniau,bet tas “dažniau” tikrai būdavo proto ribose. Aišku,tėvai pergyveno,kad per daug “neįsikliopinčiau”,neduokdie “neprisidirbčiau”. Bet visgi esu pakankamai protinga ir jokių nesąmonių nedariau ir nedarau. Atrodo,tėvų pasitikėjimą tikrai užsitaarnavau ir kurį laiką absoliučiai jokių priekaištų iš jų pusės nebuvo. Bet dabar jaučiu,kad viskas prasideda iš naujo. Artėja mokslo metai,išvyksiu mokytis į didmiestį,draugas,matyt,vyks į kitą miestelį. Tai dabar norisi kuo daugiau laiko su juo praleisti,smagiai paatostogauti ir atsibūti. Gaila,tėvam atrodo kitaip. Pasak jų, geriau kuuuo mažiau būt kartu,kad neįprastume vienas prie kito,nes išsiskyrimas bus labai sunkus. Iš dalies teisingai jie mano,bet nu kaaaip galima nesusitikt su mylimu žmogum,kai žinai,kad greit teks išvis būt per atstumą. Nežinau,išties manau,kad galbūt tėvai išvis nenori,jog su juo būčiau. Ištikrųjų nėra jis tėvelių numylėtinis,pats užsidirba,nėra jau taip gerai baigęs tą mokyklą,o aš galima sakyti šiuo požiūriu esu visiška priešingybė jam. Tačiau,nesu iš tų,kurios ieškodamos mylimojo,pirmiausia kreipia dėmesį į žmogaus piniginę. O tėvai vis kartoja,kad reikia žmogaus,kuris būtų išsilavinęs,galėtų man suteikti visko,ko norėsiu. Betgi pinigai dar ne viskas,ar ne? Jei žmonės myli,gali padaryti viską,kad būtų laimingi ir visko turėtų? galbūt esu per daug naivi,bet nebežinau,ką galvot. Nežinau,kaip elgtis,ar paklust tėvams ir per kančias stengtis tiesiog pamiršti tą žmogų,ar kovoti už savo norus,jausmus ir priešintis tėvų įtakai. Merginos,kaip jūs elgtumėtės? Padėkit,nes baigiu išprotėt.