Sėdžiu, klausausi Paškevičiaus ir Grytės ir taip norisi verkti.. Nežinau, dar taip šūdinai niekada nesijaučiau..

Visą savo gyvenimą turėjau daug vaikinų, tačiau visos draugystės buvo trumpalaikės. Pradėjau sulaukti neigiamų komentarų, apie savo rimtumą ir pastovumą. Nustojau žaisti vaikinais, pradėjau žiūrėti į viską atsakingiau. Dabar gerai pagalvojus iš mano dešimties vaikinų, tik vieną galėčiau vadinti rimtesniu vaikinu. Visi kiti tiesiog menkas susižavėjimas (kartais ir ne menkas), bet nieko daugiau. Nepagalvokite, kad esu kokia pasileidėlė. Vaikinus sunkiai prisileidžiu, dar nei su vienu neturėjau lytinių santykiu, apskritai viskas apsiribodavo tik bučiniais.

O vat dabar aš sėdžiu ir jaučiu, kad bręstu viduje ir noriu žmogaus, kuris mane palaikytų. Pagaliau noriu žmogaus, kuris mane suprastų.. Noriu ilgos draugystės, noriu meilės, noriu šilumos, noriu dėmesio, švelnumo, sentimentų, nuoširdumo, pasitikėjimo, noriu visko, ko niekada ryškiai neturėjau…

Taip pat susimąsčiau, kad tapau dvasios ubagė.. Visada galvodama kodėl nesusirandu rimto vaikino bėgdavau nusipirkti naujus batus ar megztinį, mat kaltindavau tik savo išvaizdą. O galbūt visiems nepatinka mano nosis ar mano antakiai.. Bet niekada nesusimąsčiau, kodėl visos mano draugystės buvo trumpos. Dabar supratau, kad tapau pasikėlusia arogantiška mergiote. Supratau, kad niekada į nieką nežiūrėjau rimtai, viskas buvo tik žaidimas, žaidimas žmonėmis ir jausmais. O mano principai… Kaip norėčiau lapkričio pirmą nuvykusi į kapus juos užkasti kur nors giliai giliai.

Labai ačiū, kad perskaitėte ir ačiū tiems, kurie mane supratote.

P.S. Kad ir kaip juokingai skambėtų, galbūt atsirastų mergina, kuri moka burti? Neprašau pasakoti apie mano gyvenimą, noriu sužinoti tik vieną – kada rasiu tikrąją meilę?