vaikinas ir močiutė?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos,
situacija tokia, jog gyvename kartu su vaikinu, draugaujame ilgai (jau 7m.), draugauti pradėjome labai anksti, todėl vis dar gyvename pas tėvus (kartu), studijuojame. Santykiuose viskas puiku, “išsilakstyti” ar kokio kito panašaus poreikio nejaučiame, kitais gyvenimo klausimais taip pat sutariame puikiai. Dabar artimiausias ir pagrindinis mūsų tikslas – susirasti darbus ir išsikelti gyventi atskirai nuo tėvų. Labai norisi pagyventi sau (kartu, dviese), o ne tik iš tėvų namų iš karto eiti auginti vaikus, nepagyvenus tiesiog savo malonumui, be didesnių atsakomybių tėvams ar vaikams, kol dar yra galimybės. Tačiau problema tame, jog vaikinas turi mamą ir močiutę.
Pastaruoju metu jo mama labai rimtai planuoja išvažiuoti gyventi į užsienį, nes atsirado tam galimybės, tačiau jai neišeis kartu pasiimti ir močiutės. Taigi, močiutė liks gyventi Lietuvoje. Ji jau sena, dar pastovios priežiūros nereikia (kiaurą parą būti šalia nereikia, bet kelis kartus per diena, paduoti valgyti ir t.t. jau reikia), bet tai tik metų-dviejų klausimas. Kad ir kaip bebūtų, labiausiai noriu gyventi su vaikinu dviese, sau. O dabar iš tėvų – dar geriau pas močiutę?? Pirma, patys esame prižiūrimi vaikai, tada prižiūrim močiutę, po to vaikus, po to savo tėvus? Visa tai lyg ir normalu, tačiau kada pagyventi sau, nors keletą metų? Kada pakeliauti? Juk negalėsime net iš miesto (!) išvykti ilgesniam laikui, ką jau kalbėti apie kitus dalykus. Kitų artimųjų jo močiutė čia (Lietuvoje) neturi. Aš labai myliu vaikiną, labai noriu kurti bendrą ateitį kartu su juo ir nieko neturiu prieš jo močiutę, bet kodėl jo mama taip lengva ranka viską užkrautų jam, jaunam savarankiško gyvenimo net neragavusiam žmogui? suprantu, žmogiška padėti močiutei, aplankyti ją, bet prižiūrėti, kai yra jos dukra? Juk net įstatymai numato pareigą vaikams, ne anūkams.
Nenoriu su juo skirtis, net negalvoju kol kas, tai būtų kraštutinė priemonė, bet nesu tikra ar noriu visą gyvenimą gyventi kitiems, rūpinantis kitų poreikiais… Tuo labiau taip norisi jau to gyvenimo be rūpesčių, bent trumpam, nes jų turėjau per kelis pastaruosius metus, tiek kiek kai kurie per visą gyvenimą nepatiria… Esu ir psichologiškai labai pavargusi… Su vaikinu dar nesikalbėjau, pirma noriu išgirsti nuomonių iš šalies – kaip jums atrodo tokia situacija? ką darytumėte mano vietoje?
pakelkit bent kas uzeinat, aciu
Na šiaip ir man keista, kad mama užkrauna vaikams rūpestį prižūrėti jos mamą. Neturėtų imt ir lėkt į užsienį, jeigu reikia ar greitai reikės mama rūpintis. Ką ji pati sako apie tai, nemato tame jokios problemos?
O kodel negalit keliaut, ir pagyvent del saves, jei sakot kad mociutei nereikia nuolatines prieziuros? Galu gale, susitariat su draugais, kaimynais, dar kazkuo, kad aplankytu karts nuo karto, kai busit isvyke ir viskas.
Manau per daug savanaudiskai ziurit i sita situacija, reikia dziaugtis kol mociute yra gyva ir praleist kuo daugiau laiko. Suprantu jusu dvejones, bet didziausiu dramu del sito tikrai nedarykit, jei nuosirdziai mylit vaikina.
ji labai nori isvykti i uzsieni, neva lyg ir uzsimena, kad ‘bet tai va kaip su mama bus…?’. Taciau ir toliau sekmingai planuoja gyvenima ten. o ir vaikinas ja skatina isvykti, taciau jis toks labai gerasirdis artimiems zmonems tiesiog neivertina, tikrai man uztektu su juo pasikalbeti ir atsisakytu sios minties, dar nekalbejau noriu ivairiu nuomoniu, kaip elgtumetes tokioje situacijoje. Galu gale, jei jis ir pritars man kaip sakau, o mama vistiek isvyks, tai jam jau tada sazine neleis mociutes palikti… Nezinau, tokia sunki sita situacija man…
Nu jo,jauni zmones savanaudiskai elgesi,o mama jau ne?O jei nores kokiems metams isvykti,po pasauli pakeliauti?Savanaudiska ir be atsakomybes cia tik mama,baisu…Be sazines net pasakyciau.
as dramu nedarau, bet ir savu problemu turejau ir vis dar turiu tokiu, kad sakau, dauguma per gyvenima tokiu net nesusapnuos. esu net ne pavargusi, esu issekusi, ir kodel as negaliu galu gale pagyventi sau, o turiu dziaugtis kazkieno mociute maudydama ir gyvendama su ja? o ir kaip jums atrodo mes gyvensim sau, jei gyvensim kartu su sena, prieziuros reikalinga mociute? turbut nemaciusi esat seno zmogaus slaugos, ir ne, draugai ar kaimynai neuzeis, jai su sirdimi blogai, reikia pastoviai zinoti ar jai viskas gerai, gydytoju yra paskirta slauga, turi buti pastovus slaugytojas, nors kazkiek dar pati susitvarko (minimaliai). uzkrauti draugams ar kaimynams turetum buti visiskai susipykes su protu, be to, niekas be dideliu pinigu tuo neuzsiims, turbut juokaujate.
Aš asmeniškai prižiūrėjau senelį už mamą, ir gyventi per tokį kartų skirtumą yra tikras išbandymas, aš asmeniškai galvočiau kaip susirasti pašalinį žmogų (slaugę), kuris prižiūrėtų močiutę, o pati kelis kartus per savaitę apsilankyčiau, ar kad ir kiekvieną dieną, bet tik ne gyvenimas vienuose namuose. Atsiprašau jei ką ižeisiu ar pasirodysiu savanaudė, bet išbandžiau pati savu kailiu….
Autore pasikalbekite su vaikinu ir jei jis jums pritars,tegul viska pasako mamai ir kartu spreskite situacija ar ji nevaziuos,ar jei vaziuos sius pinigu,jog kazka nusamdytumete ja priziureti.
Hm, sudėtinga situacija..
tai atrodo vienintele iseitis mamai isvaziavus, bet net ir tokiu atveju… samdomus zmogus ateis, sutvarkys, paduos valgyti… Bet su ja reikia buti ir nakti jei pasidarys bloga. be to, zinant vaikina… jis ten sedes vistiek kiaura para, nes jam sirdis neleis mociutes vienos palikti…
O kam vaiku? Todel kad tokia norma? Kartais atrodo, kad kitos yra ispraustos i remus “reikia gimdyti, ka kiti pasakys”. Dabar nenori rupintis kitais, o kas atsitiktu, jei pvz kokia avarija ir vaikinas netenka koju, aisku kad paliktum…
Kaip suprasti kam vaiku? as noriu vaiku, tiesiog pries tai noriu dar kelis metus pagyventi sau. Ar cia, suprask, lyginate savus vaikus su vaikino mociute? nenori karsinti vaikino mamos mamos, nenorek ir vaiku?
I tema
Iš pradžių bus nejauku palikt, vėliau galima apsiprasti, mano ex’o senelį prižiūrėdavo ukrainietė, arba jos dukra pasikeisdamos, taip pat ir naktį, jeigu situacija reikalaudavo.
visa tai puikiai zinau, nes turiu sau artima zmogu sena, taciau jo nepriziuriu pati, bet matau kaip tai sunku… todel ir nenoriu sau uzsikrauti viso to, kai mociute turi dukra…
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
