vaikinas ir močiutė?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos,
situacija tokia, jog gyvename kartu su vaikinu, draugaujame ilgai (jau 7m.), draugauti pradėjome labai anksti, todėl vis dar gyvename pas tėvus (kartu), studijuojame. Santykiuose viskas puiku, “išsilakstyti” ar kokio kito panašaus poreikio nejaučiame, kitais gyvenimo klausimais taip pat sutariame puikiai. Dabar artimiausias ir pagrindinis mūsų tikslas – susirasti darbus ir išsikelti gyventi atskirai nuo tėvų. Labai norisi pagyventi sau (kartu, dviese), o ne tik iš tėvų namų iš karto eiti auginti vaikus, nepagyvenus tiesiog savo malonumui, be didesnių atsakomybių tėvams ar vaikams, kol dar yra galimybės. Tačiau problema tame, jog vaikinas turi mamą ir močiutę.
Pastaruoju metu jo mama labai rimtai planuoja išvažiuoti gyventi į užsienį, nes atsirado tam galimybės, tačiau jai neišeis kartu pasiimti ir močiutės. Taigi, močiutė liks gyventi Lietuvoje. Ji jau sena, dar pastovios priežiūros nereikia (kiaurą parą būti šalia nereikia, bet kelis kartus per diena, paduoti valgyti ir t.t. jau reikia), bet tai tik metų-dviejų klausimas. Kad ir kaip bebūtų, labiausiai noriu gyventi su vaikinu dviese, sau. O dabar iš tėvų – dar geriau pas močiutę?? Pirma, patys esame prižiūrimi vaikai, tada prižiūrim močiutę, po to vaikus, po to savo tėvus? Visa tai lyg ir normalu, tačiau kada pagyventi sau, nors keletą metų? Kada pakeliauti? Juk negalėsime net iš miesto (!) išvykti ilgesniam laikui, ką jau kalbėti apie kitus dalykus. Kitų artimųjų jo močiutė čia (Lietuvoje) neturi. Aš labai myliu vaikiną, labai noriu kurti bendrą ateitį kartu su juo ir nieko neturiu prieš jo močiutę, bet kodėl jo mama taip lengva ranka viską užkrautų jam, jaunam savarankiško gyvenimo net neragavusiam žmogui? suprantu, žmogiška padėti močiutei, aplankyti ją, bet prižiūrėti, kai yra jos dukra? Juk net įstatymai numato pareigą vaikams, ne anūkams.
Nenoriu su juo skirtis, net negalvoju kol kas, tai būtų kraštutinė priemonė, bet nesu tikra ar noriu visą gyvenimą gyventi kitiems, rūpinantis kitų poreikiais… Tuo labiau taip norisi jau to gyvenimo be rūpesčių, bent trumpam, nes jų turėjau per kelis pastaruosius metus, tiek kiek kai kurie per visą gyvenimą nepatiria… Esu ir psichologiškai labai pavargusi… Su vaikinu dar nesikalbėjau, pirma noriu išgirsti nuomonių iš šalies – kaip jums atrodo tokia situacija? ką darytumėte mano vietoje?
As jus visiskai suprantu, egoizmas labai zmogiska savybe… Visgi, koki pasirinkima turite, jei jo mama ne siaip tauskia, bele pasvajot, bet realiai zada emigruot ir emigruos? Skirtis arba gyventi su mociute. Skirtis, kaip suprantu, ne variantas. Reiskia, vienareiksmiskai gyvensite su ja tryse. Belieka apgalvoti kaip palengvinti sau gyvenima tokiu atveju. Kaip ir pati minejote, islaikyti tevus yra vaiku pareiga, o ne ko kito. Taigi, mama kaip minimum turetu prisideti bent jau finansiskai. Jei geruoju ji to nesupranta, teismas pades. Jei, visgi, sazines turi, turetu dar ir suprast, kad atostogas deretu planuotis cia, Lietuvoj, slaugant mama. O jus tuo metu galetumete kazkur islekt pailset… Jei su mama visai prasti popieriai, forminkit renta (islaikyma iki gyvos galvos). Bent bustu ateity busite aprupinti. Be to, girdejau, kad uz slauga priklauso pasalpa, bent jau pries kelos metus jos dydis buvo apie 700 lt. Detaliu nezinau, pasidomekit.
Up
slauga gauna,viskas ten tvarkoje. bet esme tame, jog manes netenkina gyvenimas su vaikino mociute, jos karsinimas. as nenoriu sau, net nepagyvenus nei metu, nei dvieju uzsikrauti ant galvos kazkieno sena mama. net ne nenoriu, o nesiruosiu turbut reiketu sakyti. kas is to, kad ta jos dukra sumokes uz maista, ar kitaip finansiskai prisides, tegu vezasi kartu (tas nera imanoma, legaliai, nes norint salyje gyventi reikia vizos), o jei ne tada… iseitis nevaziuoti? reikes bandyti kalbetis su vaikinu, nezinau ka jis masto,kaip reaguos, ka sakys…
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
