Nesiplėtosiu. Mes su savo vaikinu vienas kitą pamilome atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai įvyko daugiau nei prieš metus.

Man jis atrodė tobulas. Labai darbštus, supratingas, nors jaunas bet jau galintis pasirūpinti šeima, protingas.

Atrodė ir vis dar atrodo, kad kito tokio nerasiu. Nes jis būtent atitiko mintyse susikurtą idealą.

Tačiau, per didelį užimtumą, jo siekiamą karjerą – jis visiškai neranda man laiko. Aš neisterikuoju. Jau 3 savaitės kaip nemačiau..

Dėl retų susitikimų, tik neseniai priėjome prie sekso. Ir ką gi, net tas reikalas nenusisekė. I nesiseka toliau..

Kai susitinkam žmogus rūpinasi. Per susitikimą išleidžia daug pinigų, bet man atrodo, dėl to, jog jaučia kaltę ir taip nori išpirkti savo kaltes.

Bet man ne to reikia, man dėmesio, švelnumo, rūpesčio, žmogaus šalia reik. O ne to kuris taip ir nesugebėjo pasakyt “Tu man tikrai reikalinga”.

BET. Labai bijau vienatvės. Ir vis skyrybas vilkinu mąstydama, kad geriau jau kartą per mėnesį susitikti ir tada pasijausti reikalinga, nei nesusitikti su niekuo. Ar jums yra buvę tokių baimių? Ar naudingiau yra pasiryžti visiškai totaliai vienatvei?