Žlugimas
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Labas,
Šiame forume radau panašių temų, todėl sumaniau ir aš parašyti savo šiokį tokį išgyvenimą, na gal tai ne išgyvenimas,tai labiau stipri gyvenimo problema.
O viskas yra tai, kad tiesiog neišeina ar tiesiog nemoku bendrauti su žmonėmis, atsipalaiduoti, būti linksmas, ko pasekoje, visus stumiu nuošalin, todėl dažniausiai lieku vienas ir nesuprastas (atsiskyręs, kitaip tariant “mėmė” )
Seniau galvodavau, kad tokia problema tik “vienadienė”, gal tiesiog ne ta nuotaika, na žinot kaip būna, bet pasirodo tai tikrai rimta problema kuri ištiesų yra žlugdanti, nes kiek būnant tūsuose, ar taip su draugais niekaip neišeina ar tai atsipalaiduoti ar pasidaryti įdomiam, būnu kažkoks užsisklendęs savyje nors tu ką, nepadeda net alkoholis, žodžiu niekas neatpalaiduoja manęs. (išskirtiniai atvėjai būna, kai būnu su labai artimais draugais, kurių ištiesų nėra daug, bet ir tai kartas būnu nesavas) esu baisiai sarmatlyvas,drovus, jau nuo vaikystės aš toks, o charakterio žmogaus jau manau nebepakeisi tai tavo gyvenimas ir viskas o tai nebūdinga vaikinams ir mano manymu šias savybes turint šiuolaikiniam pasaulyje – pražūtis.
Visą paauglystę (šiuo metu man 19) budavau kompleksų kalnas, kiekviena detalė žiūrėdavau, dėl visko kompleksuodavau, lygindavausi su kitais, todėl esu ir budavau tylenis, nes vis mintyse neatsirasdavo atsipalaidavimo ir vis kai su kuo nors šnekėdavau ar šiaip bandydavau šokti, patūsint, niekaip neišeidavo… Galvojau, kad tai paauglystė ir panašiai, praeis, bet viskas išliko, esu nepatenkintas savimi, o dabar kai dauguma bendraamžių skaitosi “subrendę” jie jau turi apie ką pakalbėti,kalba įdomiomis temomis (mašinos, panelės, meilės, prikolai, gyvenimo būdas, atostogos) o aš tiesiog lieku, kaip šuniui penkta koja – pasyvus klausytojas, klausau, nusižvengiu, viena kitą repliką ir viskas, o kažko, kad aš pasakočiau, kad manęs kažkas klausytų to nebūna, bet realiai ir neturėtų to būt, nes kaip minėjau paauglystėje kompleksuodavu dėl kiekvieno menknieko, kaip kad pavyzdžiui jei kas manęs nepasikviečia į lauką visada baisiai imdavau į širdį ir šiaip dauguma laiko praleidžiu tik prie kompiuterio (tai darau vien dėlto, kad kaip ir sakiau nėra labai daug draugų, o kaip jų gali būti jei visada būni mėmė? Niekam tokie žmonės nereikalingi, na nebent tuo atveju jei reikia ką nors paduot, kur nors nuvežt, paskolint pinigų.
Aišku jūs sakysite “domėkis kažkuo, susirask pažinčių ir būsi įdomus, bet kaip tai daryti jei tiesiog to nemoku ir visiem aš esu per “prastas”. vien kai žmogus su manimi kalba aš jam tiesiai į akis negaliu žiūrėti, vėlgi kažkokios limbinės smegenų sistemos veikkla mane sukausto, kad susigėstu ir pasimetu, o kam įdomu su tokiu žmogumi kalbėti? Ogi niekam. + gyvenu mažame miestelyje, dėl šios priežasties dar sunkiau surasti kažkokių naujų pažinčių, nes manau visi jau mane,bent jau iš kokių kalbų ar matymo žino, kad aš esu “mėmė”, nepasitikintis savimi. ———————————
Nereikia tau jokio psichologo.Visu pirma turi priimti save toki, koks esi, su visais pliusais ir minusas, tada ir to pasitikejimo savimi daugiau atsiras. O tada stenktis suprasti, kad tik TU pats atsakingas uz savo gyvenima, psichologas tau nepamos burtu lazdele
Gyveni viena karta. Gyvenime pilnas maloniu ir nepakartojamu dalyku. Negi kazkokiem kvailiem kompleksam neleisi tau ju patirt ? Perlipau per save ir gailiuosiu kodel to nepadariau anksciau.
Bet aš nesuprantu, kaip visus mokslo metus tu praleidai taip, juk neįmanoma taip… Nors aš taip pat turiu klasioką, dabar būsiu 11 – okas, tai per 11 metų aš jam turbūt 15 žodžių nesu pasakęs, taip pat ir visi kiti klasiokai… Na nežinau, čia gal su psichika kažkas negerai?
Noriu ir aš prisidėti ir parašyti. Matau autorius gavai nemažai patarimų ir atsiliepimų.
Bendrauti ir susipažįstu aš greitai ir gan tikrai lengvai. Negaliu pasakyti, kad turiu daug draugų.Daugiau pažįstamu. Taip, galiu laisvai kalbėtis, juokauti, dažnai prajuokinu ir kiek žinau mano bendravimu tikrai niekas nesiskundžia. Ne, nepasigirti čia atėjau. Visada atsiduodavau kiekvienam žmogui 100procentų, buvau atvira ir visada norėjau padėti, kalbėti ir bendrauti. Ir kas įvyko? Jau tiek kartų man yra širdelę padaužę..vienas apgavo, kitas išdavė…Bandau atsirinkti tikruosius draugus. Nes jaučiu kartais, kad nebeištversiu, to tuštybės ir tuštumo jausmo kuris yra persmelkęs mus visus žmones… Iš šono atrodo plepi, draugiška mergina. O gi yra taip kalbu daug- bet apie nieką. O tai ką noriu pasakyti yra manyje.
Nenoriu tavęs atbaidyti nuo bendravimo ar žmonių.Nesakau,kad visi tokie. Gal nelabai man sekasi parašyti ką aš turiu omenyje. Tiesiog turi būti draugas sau- ir pats geriausias ir artimiausias, privalai save mylėti.Tada eis ir kiti žmonės, kuriuos mylėsi ir gerbsi. Tačiau nors ir kaip liūdnai skambėtų, vienintelis žmogus kuris yra su tavimi ir bus VISADA su tavimi esi tik TU PATS. Todėl privalai save mylėti. Aš visada mylėjau kitus labiau negu save, tiksliau dar taip ir yra. Tačiau ateina akimirka kai supranti, kad viskas kas tau brangu ir ką tu mylėjai, gali subyrėti. Žinoma, didžiulė laimė jei tokios akimirkos netenka pažinti.
Linkiu tau didžiausios sėkmės, nepasiduoti ir pamilti save. Žinok, kad tu esi ne vienas. Ir tu gali pakeisti savo gyvenimą. Reikia tikėti.
mmm, dėkui jums visiem už patarimus.
Labiausiai tai erzina tas dalykas, kad mane atrodo visi ignoruoja.. Nors realiai nieko jiems nesu padaręs, tik keliais žodžiais persimetęs esu ir viskas.
(ignoravimas tai toks, kad kai tiesiog šiaip ar pasveikini su gimtadieniu ar taip kartais ko paklausi tiesiog tau nepadėkoja (tuo tarpu kitiem visiem padėkoja), atrašyt irgi neatrašo, tai čia gaunas aš durnas ar tas kuris ignoruoja?
Būna gi tokių ”kietų” kur ne lygis tau atrašyt ar t.t . Tokius pačius reikia ignoruoti.
Žinok kartais reikia pabūt geriau mhh,kaip vadinu -šiknium,parazitu ar dar kaip.
Pvz aš, mokykloje visad visiems buvau gera, ko paprašydavo, ar neprašoma padėdavau. kartą klasiokas pasakė ,,visiems padedi, per gera tu, žiūrėk kad nenudegtum pati”. Na ką, rimtai. Visiems padėjau, po kurio laiko mane vos ne tuščia vieta visi laikyt pradėjo, lipt ant galvos, va tada tai perdegiau.. Žodžiu pradėjau elgtis kaip gyvatė, kas ko paprašo, visad sakyt pradėjau NE, ir panašiai. Va tada visi pradėjo taip sakant lyst į subinę…Atgavau pagarbą, gal net daugiau nei reikėjo. Gavosi taip, kad visi manęs pradėjo klausyt, visur kviest ir t.t. Kartą pasakiau,kad mane viena klasiokė erzina, visi: jo jo… Ir ją pradėjo ignoruot visa klasė. Po pusmečio sakau, o ji pasikeitus lyg į gerą.Pradėjau su ja bendraut-ir visi kiti pradėjo. Na tiesiog jaučiaus, kai kokia bandos vadovė. nors visad buvau nedrąsi,drovi, bet bandžiau perlipt per save.
Žodžiu, jei jauties nedrąsus,drovus ar dar koks,pradėk atrodyt priešingai nei jauties, patikėk, suteikia pasitikėjimo. Pvz visad buvau nedrąsi ir drovi, nevaikščiodavau- o slampinėdavau, praeiviams šypsodavaus, tai ką, visi gatvėj pradėjo kabinėtis, lyst ir t.t. O tada, pakeičiau aprangą, pradėjau tvirtai, pasitikinčiai savimi iškėlus galvą vaikščiot, visad šaltu, piktu žvilgsniu eidavau, nežiūrint niekam į akis,o einant tikslo link. Žinau, atrodžiau ir atrodau pasikėlus, bet liūto išorėj slypi mielas, bailus kačiukas
Visu šių sapalionių esmė-pakeisk aprangą (md stilistės padės), stenkis vaikščiot iškėlus galvą, vaidint drąsu, nors jauties priešingai ir t.t.. Tikrai pradedant savim labiau pasitikėt, įgausi ir pagarbos.
Va, va, realiai panašiai darau, na neturiu daug draugų, bet turiu vieną tikrai gerą, du ne tokius, bet irgi panašaus lygio, tai va, o visi kiti tokie ale “draugai” kaip minėjau tik dėl pagalbos, na aišku bendrauja iki kol supranta kol manęs nereikia. Bet va pavyzdžiui kaip iš to pernelyg gerumo išlipt? (nes aš irgi esu baisiai geras, ko tik paprašo tą padarau už dyką, nors ir siūlo atlygį, bet man jau tai atsibodo, bandau atsisakyt ar šiaip šiek tiek išsišokt, bet kai tai padarau tiesiog tuos “draugus” visiškai prarandu, jie dar pikčiau į mane pradeda žiūrėt, o tada ir man pačiam sunku pasidaro, kad mane kažkas ignoruoja, stūma ant manęs, kažkaip nemoku įjungt p* rėžimo. Ir atrodo man jau nemažai metų, bet visvien imu į širdį, ne kiek dėl savo kompleksų ten visokių, o dėl to nevykusio bendravimo, kad kartais išsišoku ir taip prarandu draugus, taip, kad jie mane pradeda niekint. Tai čia baisiai blogai?
Suprask, kad VISI žmonės yra vienodi, mes visi vienodai mąstom, tik tau atrodo, kad ne, nes vienas yra viršesnis, o kitas, kaip avelė – tylenis, ta prasme, mes visi esam su kaukėm, o po jom, visi vienodi – visi lygūs. Bet mum patinka tie, kurie yra savo vietoj, nežiūri kitų, siekia savo tikslų. Vienas iš pagrindinių gyvenimo tikslų yra išmokti pasakyti ne, nes kaip jau viena narė sakė: “kai pradedi su viskuo sutikti, visi žmonės ant galvos tau pradeda lipti”, reikia gyventi savo gyvenimą, reikia, kad žmonės paskui tave eitų, o ne tu, paskui juos. Kaip iš filmo, “Valentinas Vienas”:
– Juk ši suknelė skirta tam, kad parsivestim tokiu, kaip aš namo..
– Ne, tu klysti, ši suknelė skirta tam, kad tokie kaip tu, šliaužtų paskui mane..
Norėjau parašyt ir pamiršau paminėt. Draugams nereikia taip nuolat atsakyt,kalbu apie kitus,bet draugams irgi reikia parodyt,kad tau ant galvos nelips…O kitiems irgi nereikia grubiai atsakyt,o maždaug kažkaip mandagiai (nors elgiaus priešingai,nežinau )
Čia žinok jau persilaužt reikia, arba persilaužk dabar, arba su laiku viskas,nes pvz aš,ne persilaužiau,o perdegiau…visiškai išvedė iš kantrybės.
Žinai kas man padeda,siek tam tikrų dalykų? Man padeda,gali pabandyt. Susirašyk ant lapo pvz 20punktų,koks nori būt,ką nori turėt, kaip nori atrodyt ir t.t. Tačiau viską rašyk ne būsimuoju laiku,o esamuoju(kad tai jau turi,ar toks jau esi). Ir kelis kartus dienoj perskaityk tą sąrašą kasdien.Padeda.Dažnai laksto pavieniai norai mintyse, o susirašai,perskaitai keliskart ,atsimeni.
o man tu mielas atrodai
Labai tau ačiū
Ir tai ištiesų labai blogai, tas “mielas” nieko gero. Mieli reikalingi tik išnaudojimui ;D
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
