Noriu pagaliau atkersyti
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Nuo ankstyvos paauglystes kenciau ne tik bendraamziu patycias, bet ir mamos. Ilgai nepasakosiu, bet turiu valgymo sutrikimu, esu linkusi i depresija, galvoju apie savizudybe. Mama tai zino, taciau nenustoja manes uzgauliojusi. Jos priekaistai tokie patys, kokie buvo man dar sveriant nedaug. Tai nera draugiski patarimai mesti svori, sportuoti, tai izeidimai, prasivardziavimai, kurie mane beprotiskai skaudina ir varo i nevilti.
Paprasciausiai nebegaliu kovoti su savimi. Visais budais bandau save itikinti, kad esu laiminga, kad yra tiek daug graziu dalyku gyvenime, taciau motina mane itikineja, kad esu nelaiminga, netiesiogiai sako “tu nesi laiminga, nes tu stora”. Ne, as jos nesuprantu klaidingai. Per daug gerai ja pazistu.
Pries naujus metus gulejau Naujoj Vilnioj psichiatrinej ligoninej, taciau motina sako, kad man nieko nebuvo, paprasciausiai issigalvojau ir norejau ja apkaltinti. Bet argi sveikus, normalius zmones guldo tokiose istaigose? Per pokalbi su psichiatrais ji arsiai priestaravo ir toliau mano, kad yra teisi ir gali mane smeizti.
Siandien pasijauciau esanti visiskoj duobej, kai ji man visiskai rimtai mete, kad mano pilvas issiputes… Pasakiau, kad atstotu. O ji toliau tese savo – “man neramu, gal ten kazkas gyvena tam pilve”. Kuo ji mane laiko? As neturejus normaliu ilgalaikiu santykiu, apie nekaltybes praradima artimiausius 3 metus net nesvajoju, kas mane tokia baisuokle ims. Taip, as apsiverkiau ir uzsidariau kambaryje, o ji vel laimejo, vel mane sutriuskino.
Taciau pamaniau, kad tas ivykis galetu buti naudingas ir sio to ja pamokytu. As noreciau, kad ji manes paklaustu, ar as nescia. Nesakyciau taip, nesakyciau ne. Isivaizduoju, kaip ji pyktu, bet pas gydytoja tikriausiai uzrasytu. O tada kabinete paaisketu, kad as tiesiog stora. Nors ne nezinau, kam didesne geda butu, man ar jai.
Ar labai kvailas mano planas? Alternatyvos nebezinau. Jauciuosi vienisa, o mamos patyciu kesti nebeturiu jegu. Esu issistudijavusi savizudybes, zinau, ka padaryti, kad man neskaudetu. Zinau, kad tai tik laikinos problemos sprendimas, zinau, kad pasielgciau itin savanaudiskai, bet man per sunku ir neturiu ko prarasti, o ar sukelciau toki dideli skausma mamai, labai abejoju. Vis vien esu nevykele, be manes naudos daugiau.
Planas tikrai neišdegs, taip, kaip tau norisi, nes ginekologė po apžiūros pasakys tiesiog – jūsų dukra nesilaukia, tačiau stora tavęs neišvadins ir tuo nieko nepasieksi.
Ne nu vapše kas per mama….. aš irgi nuo mažumos į putlumą buvau, bet mama visada mane užstodavo jai kas iš giminaičių bandydavo pašiept…. aišku galima gražei pakalbėt kad gal kartu pabandome sveikiau maitintis, bet toks spaudimas ir pašiepimas ne nu neturiu net žodžiu, tiesiog užjaučiu kad turite tokia mama, jai dar galima ją vadint taip.
O tu jai pasakyk, kad tu tokia, nes ji neprižiūrėjo tavo mitybos nuo mažens. Gaila nežinau kokia jūsų mama buvo jauna ar dabar, bet jei stambesnė, tai atrėžk, kad jos genus paveldėjai O galiausiai pasakyk, jei jai blogai ar gėda tokią dukrą turėti, kad tegu atiduoda į vaikų namus. Pati esu nuo mažens stambesnė, iš mamos tokių dalykų aišku nesulaukdavau, bet iš aplinkinių pilną, išmokau tapti atspari. Jei norėsi pasikalbėti daugiau, parašyk privačiai
Labai artima situacija suauge zmones atsisukinedavo ir sakydavo “oho kokia stora” ne viena karta kiausiniais buvau apmetyta aisku kaikam pasirodys juokinga bet tada man bunant paaugle buvo labai skaudu…
O kitų artimų giminaičių turit? Manau reikėtų su jais pasikalbėti apie šią nemalonią situaciją, kad sugėdintų jūsų mama už tokį elgesį, nes čia siaubas kažkoks…
Mama iš tiesų prieš jus naudoja psichologinį smurtą. Ar turit su kuo daugiau pasikalbėti? Galbūt yra galimybė gyventi ne su mama?
Mane ir pamenu stora vadindavo mociute nors vos vos 50 kg sverdavau. Pamatydavo kad grizus is mokyklos duona su sviestu valgydavau tai sakydavo is vis nutuksiu.. baisu kad taip elgias..
Jums su mama reiktu kartu apsilankyti pas psichologa. Tikrai tavo mama ne demonas, tiesiog ji nezino kaip teisingai kalbetis su dukra. Nes siuo metu jus su mama nesusikalbat, abi tuos pacius zodzius suprantat skirtingai.
Kiek jums metu? Ar yra tetis seimoje?
Is dalies tu mamai pritari, kad esi nelaiminga, nes esi stora. Pati sakai – kas mane, tokia baisuokle, ims. Tai gal valios truksta?
Mergaite, kiek Jums metų? Ką dar iš artimųjų turit?
Panašu, kad buvote netyčiukas jiems.. laukiamo vaikelio tėvai myli labiau už viską.. taigi, jums teks susitaikyti, jog nieko artimesnio už save neturite ir mylėti save, neleisti psichologiškai smurtauti mamai, sėkmės
Po keliu menesiu bus 17, ne visai jau ir mergaite as Yra tetis, bet jei gyvenciau su juo, mama niekada neatleistu ir iskeiktu kaip nezinau ka. Net dabar kai su juo matausi, ji priestarauja ir tyciojasi. Skyrybos negrazios buvo
Jos gimines puse ja palaiko… Netiki, kad mano tie valgymo sutrikimai ir depresiskumas tikras. Nes siaip as pakankamai aktyvi, neblogai mokausi ir t.t., bent jau toki ispudi sudarau
nusiteik kad neilgai su ja gyvensi, po kelių metų kai barake su draugėm siausi patikėk, neprisiminsi šių dalykų o iš patirties sakau kad atstumas būna į naudą – santykiai su mama irgi labai pasikeis. daugiau dėmesio skirk mokslams, tobulėjimui, mama suaugęs žmogus, jos neperauklėsi – tegul gyvena
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
