Bijau gyventi provincijoje
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Ten turėtume savo nuosavą namą, čia, mieste, neturime nieko. Ten ir man, ir mano vyrui būtų darbas su geru atlyginimu, čia neturim nieko. Bet mes sakome NE provincijai. Kodėl?
Mes abu esame iš ten kilę. Mano vaikystės prisiminimai – “artimos sielos” paieška, liūdna ir nesėkminga, būrys bandos instinkto užvaldytų paauglių, pirštais badančių tuos, kurie nesidomi mada, apkalbos ir paskalos, kaip pančiai, kurie veržia ir trukdo įkvėpti laisvės oro, paauglystėje prasidėjusios kelionės į miestą, kur gali tiesiog pabendrauti su žmonėmis. Tiesiog pabendrauti, nedalyvaujant kažkokiame mįslingame provincijos socialiniame žaidime. Vyro prisiminimai – patyčios klasėje, skirtos vaikams, kurie gerai mokosi, ir rimtų rimčiausi samprotavimai, gal tie nevykėliai nesugeba gerai nusigerti, dėl to jiems belieka mokytis?
Kartais mes atvažiuojame aplankyti savo tėvų. Kiti apie mus sako, jog važiuojame “namo”, mes juokiamės iš taip sakančių. Kaskart atvažiavę suprantame vietos gyventojų aktualijas, rūpesčius. Kelyje nuo stoties link tėvų namų stovi suoliukai, kur renkasi jaunų vyrų kompanijos. Šiuo metu mes jiems esame “pyderai” ir “gaidžiai” (pamiršau paminėti, kad aš moteris?). Atrodo, jie tikrai tuo tiki, eidamas pro juos jauti sklindančią neapykantą viskam, kas svetima, kas gyvena kita nei šio kaimo dvasia.
Tėvai nesupranta. Imkit tik tą namą, sako jie, pasistatysit tvoras, pasamdysit apsaugą, jeigu taip bijot kažkokių girtuoklių. Bet mes norime gyventi visuomenėje, ne atsiriboti nuo jos. Norime gatvėje eidami sutikę kaimynus sulaukti atsakymo į pasisveikinimą, o ne nužiūrinėjimo ir pašaipų. Norime, kad mūsų vaikai mokykloje būtų vertinami mokytojų ir turėtų draugų. Ar namas ir tūkstančiai gali tai atpirkti?
Panasu, kad praeitis tikrai nekokia buvo…
Tai žiūrint kur važiuojat. Aš gyvenu mieste, važiavau pas draugo senelius į kaimą trumpam apsistoti. Ir žinokit, aš visiems ten nepažįstama, bet sužavėjo mane ta vieta ir žmonės. Galvojau, kad irgi pasirodysiu kokia puošeiva ar pan., bet visi maloniai sveikinasi… Kol kas nedideli miestukai, kuriuose pabuvojau, tik sužavėjo..
Gal jums tiesiog nepasisekė, nesakykit, kad provincijoj taip blogai.
Be to, ten pilna išsilavinusių žmonių, o ir Vilniuj vakar mane girtuoklis kurica apšaukė.
Butent. As irgi turiu galimybiu pamatytoi provincijos gyvenimo. Ir nesakau, kad ten LIUX, bet , kad taip kaip , kad autore nupiese vaizdeli – tikrai nemaciau. Todel ir paklausiau kas cia per miestelis , kur visi tokie atsilike, kad net pro sali praeiti negali ir be apsaugos neimanoma gyventi?
Na va, jau iškart kiek apribojimų. Laikytis atstumo, nesiteisinti. Priežasties apkalbom net nebūtina duoti, žmonės patys prisigalvoja. Pvz dabar kai kurie nei iš šio, nei iš to prisigalvoja, kad esame “pyderai”, prieš keletą metų buvo, kad “žydai”.
maisto prekiu parduotuves,jei ko nors pritruksta,tikrai randame,o miestas masina pasiekiamas per kelias minutes
Aš kilusi iš nedidelio miestelio – Anykščių. Gamta čia nuostabi, kerinti, sutvarkytas parkas, keliukas iki Puntuko akmens ir t.t. Pažįstu visus kampus nuo A iki Z. Kol ten gyvenau, tai paauglystės metu irgi atrodė labai prastai, kad nepritampu prie kitų, mokykloje pašaipos, kaimynai kaip cekavos zosės visur kišasi, lenda ir nuolatiniai pasiteisinimai prieš kažką… Paskui pusmetį gyvenau sostinėje, patiko, kad labai daug žmonių ir niekas į tave dėmesio nekreipia, kaip atrodai, ką darai, ką kalbi, daug parduotuvių, pasirinkimo daug, įvairių pramogų ir pasilinksminimo vietų, galų gale kino teatrai, filmus gali eit žiūrėt ir t.t. Dabar gyvenu išvis ne Lietuvoje, Norvegijos kaime, tai čia irgi visi visus pažįsta, pramogas kuriasi iš apkalbų arba važinėja po savo šalį, pastarasis variantas ir man priimtiniausias, nes žiūrint į gyvenimo perspektyvas čia – mirtis tokiai aktyviai personai, kaip man. Tikrai žinau, kad čia esu tik darbo sumetimais, bet net neabejoju, kad grįšiu į Lietuvą, jei ne į sostinę, tai į gimtuosius Anykščius ir bandysiu suktis ten, jau gal geriau pažįstamas provincijos miestelis, negu visai svetima kultūra ir kaimo lygio pletkai, kurių Anykščiuose gali išvengti, jeigu pastatysi į vietą žmones, o čia tu nepašokinėsi, pasakysi ką ne taip, darbo ir nebeturėsi Manau, kad daug, kas nuo žmogaus charakterio priklauso, jo ryšio su šeimos nariais, giminėmis, jo gyvenimo būdo
ir man nepatinka toks teiginys,jog kaimo zmones negali but issilavine ir protingi,visi tik apsisniurkste pijokeliai pasalpiniai,deja,bet kiek inteligentu,ir siaip protingu zmoniu kaimuose sedi,patikekit.ir gydytojai,ir profesoriai ir siaip sviesus zmones,o ir paciuose didmesciuose pilna pijokeliu,cia ne vien kaimu-provinciju problema
netycia priskyriau jums zinute
Keista, kad Norvegijoj taip, kad ten svetima kultūra ir apkalbos. Mes esam gyvenę provincijoj Vokietijoj, tai ten kaip tik buvo sava kultūra ir jauki, maloni bendruomenė.
Kadangi gyvenau ir mieste ir mazame mieste (dabar gyvenu) ir miestelyje galiu pasakyti ka manau is savo patirties. Mieste: gyvenimo tempas greitas, visi skuba, visi labai uzsieme, daznai abejingi kitam, nes pilni savu rupesciu del kamsciu, del mokesciu brangstanciu ypac ziema kai sildymo kainos nesveikos, merginos ir vaikinai del madingu rubu, soliarumu, sporto klubu, manikiuru ir pan. (jau kaip viena tema mateme MD, isitikinome kaip sunku buti graziai) o ka dar kalbeti apie klubus, akropolius irpan. jau vien finansiniu atzvilgiu sunku pragyventi ir gerai gyventi mieste. Zmones kiek teko matyti miestuose buna nelabai draugiski, nes draugiskumo parodymas yra ne kieta, panos buna dideles pamaivos ir akropoliu verges. Vaikinai labai panasiai. Tikra vyra sutikti mieste manau isukis, lengviau sutikti “kena” arba “byberi” tai va tokie pastebejimai is miesto.
Mazam mieste kiek kitaip, cia gyvenimo tempas letesnis, merginos aisku gaudo tas madas, daznai net skoningiau rengiasi negu tos miestietes, vaikinuku irgi visokiu yra. Gal prasciau su kulturiniais renginiais ir darbo pasiula. Bet vaikus tarkim auginti tai idealu, cia pat mokykla, eismas gan ramus, visokiu narkomanu ir bomzu maziau. Pas mus miestas labai fainas, visko cia uztenka, turim tu parduotuviu ir maisto prekiu ir rubu ir susisiekimas su Kaunu ar Klaipeda nera didelis, iki Kauno 100km, iki Klaipedos apie 200km, kai turi savo masina sedi ir vaziuoji. Kas ta Lietuva. Mes su vyru nuvaziuojam i Kauna karta i menesi ir mums zutenka tu akropoliu ar pacio Kauno. Beto dabar daug ka internetu galima pirktis ir is viso pasaulio, tai kartais kai palygini kainas su akropolio kainom, bet pigiau gaunasi. O ir siaip gyvenant mazesniam mieste nera tokio spaudimo buti idealiai graziai, tai ir maziau isleidi ant visokiu soliariumu. (bet cia jau nuo zmogaus asmeniskai priklauso).
Gyvenimas mazam miestelyje (kokiam as augau) – smagu tai, kad daug gamtos, labai ramu, gali eiti i parduotuve paprastai apsirenges. Zodziu is dalies tai nerealiai faina miestelyje gyventi. As gyvenau tokiame, kur ir gimnazija buvo ir 3 parduotuves (na prekiu pasirinkimas nekazka) tai jeigu noredavome daugiau apsipirkti vaziuodavome i didesni miesta. apie 18km nuo musu mniestelio. Kas del darbu tai liudna, dauguma zmoniu bedarbiai, vien is pasalpu ir pavieniu pasitaikanciu darbeliu gyvendavo, dauguma gerdavo. Jaunimui irgi pramogu maza, bet kas noredavo turedavo kuom uzsiimti. Kas budavo faina, kad is sokiu nakti pareidavom be baimes 7km, dabar turbut nerizikuociau kai tokie laikai atejo. Dabar iki parduotuves eidama zvalgausi per peti… Patys zmones gan tamsus, mazai apsiskaite, mazai ka su jais padiskutuosi. Bet sakau yra visokiu. As kai buvau is miesto tai visa vaikyste ir paauglyste jauciausi kitokia, nes ir buvau kitokia, mane visada domindavo zinios, naujoves, mados. Turejau savo stiliu, kurio niekas nesuprasdavo.
Pats zmogus renkasi koki gyvenima nori gyventi, vieni negali mieste, kiti kaime. Bet visokiu reikia. Butu labai liudna jeigu mazi miesteliai ir kaimai isnyktu, o dabar jaunimo labai mazai miesteliuose…Kazkaip turetu daugiau naujoviu idiegti kaimuose ir miesteliuose, kad butu ka jaunimui veikti ir butu kazkokia motyvacija gyvenime.
Na, aš jau tikrai buvau įsitikinusi, kad Lietuvoje mažose provincijoje tos apkalbos ir tamsuomenės intelektas žiaurus, bet kai pagyveni čia ir pamatai jų kaimiečių kultūrą, tai aš išvis apšalusi… Kad ir elementari mandagumo taisyklė, kad moteris neturėtų nešti pirkinių maišų, kai šalia jos vyras, tiesa? O čia visiškai priimtina, moteris perka ir deda į maišus, kol vyras sėdi ir kalba su draugu, paskui ta moteris stovi su tais maišais, sako einam vyrui, o tas sako, palauk, pabaigsiu kalbėt Gražu… Nei padėt pasisiūlo, nei atsisėst moteriai, paminėsiu, kad tai buvo pagyvenusi pora, moteris su ramentu… Ir čia nevienetinis atvejis… Yra ir kitokių keistų dalykų, kaip – kasdien einu pas kaimynus, verkiu jiems apie savo blogą gyvenimą, kaip man koją skauda (kas antras norvegas kuo nors serga), tada aptariamos kitų ligos, bėdos ir taip vyksta mainai, vieni pas kitus marširuoja… Sakykit, o kas čia blogo, kad žmonės kooperatyvūs ir bendrauja… Nu, aišku, gerai, kad bendrauja, visi šypsosi, bet jau neduok Dieve toks kišimasis į mano, lietuvaitės, asmeninį gyvenimą… Pasipasakosi – atsisuks prieš tave, pavers visiška vargeta, šiukšle, pradės kasdien kabinėtis, kokia tu vargšė ir neš visokias dovanas, nebereikalingus rūbus ir t.t., jautiesi kaip kokia varguolė, ne kitaip…
atsiprasau uz nelabai raiskiai isreikstas mintis ir daugybe klaidu, mazoji mano dukrele salia labai “padeda”
Tai gal čia emancipacija, vakaruose žmonės taip nesiskirsto į lytis, kaip Lietuvoje.
Kai gyvenau Vokietijoje, praleisti žmogų pro duris, palaikyti, padėti su nešuliais būdavo mandagumo ženklas. Gatvėje žmonės šypsojosi vieni kitiems, užkalbindavo vieni kitus, rodydavo dėmesį nepriklausomai nuo amžiaus ir lyties.
Kai atvykau į Lietuvą, pastebėjau, kad dėmesį čia rodo tik vyrai jaunoms moterims. Dėmesys čia buvo tik susietas su lytimi ir aš jo gaudavau priklausomai nuo savo aprangos – jeigu su sijonu, gaudavau daugiau.
Manau Jus nelabai pati suvokiat ka snekate. Pagal Jus tada visa LIETUVA – PROVINCIJA.
Nelabai isivaizduoju – koki miesta butu galima pavadinti tada ne provincija.
Jo ypac Telsiuose vieni kitus zino ir pazista, kad reikia laikytis atstumo.
O ka kalbeti tada apie Ramygala?
Pas norvegus įsigalėjęs feminizmas Moterys tokios švelniai sakant augalotos Iš dalies gerai, kad vienodos teisės ir pareigos, iš dalies mane baugina, nes atrodo, kad labai nemandagu, kai vyrai kaip kokie vikingai, šalti, be emocijų, atrodo, kad visiškai jiems nusispjauti ant tų moterų ir pagarbos joms, kiekvienas gyvena sau ir dėl savęs, dideli skundikai, o kai jau gatvėj sutinki, tai draugai didžiausi… Man jų visas kaimiečių bendravimas paremtas tokiu dirbtinumu… Nežinau net kaip išsireikšti, arba būna perdėtai lipšnūs ir malonūs, maždaug padėkim vargšams lietuviams, arba kaip tik, šalti ir nemalonūs, nemandagūs. O dar yra ir tokia sritis, kaip iškrypėliai, pilna visokiausių senių besikabinėjančių, Lietuvoje tikrai retai kada užsiraunu ant pagyvenusio dieduko, kuris kąsytų sau klyną ir žarstytų jaunai merginai nešvankius komplimentus, o pas juos kas antras vyras toks nesveikas, net nupurto… Aišku, aš lyginu labai jau skirtingus dalykus, apibendrinu Lietuvos žmones ir Norvegijos, bet čia gal ir esmė, kad kai augau Lietuvoje ir savoj provincijoj, tai sunku priprasti prie kitos šalies provincijos… Bet galiu drąsiai sakyti, išsilavinimo, mandagumo ir vaikų auklėjimo klausimu Lietuvos provincija ženkliai lenkia Norvegijos kaimiečių kultūrą.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
