Atsiduodu kritikai (pabaiga)
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Galbūt pamenat “Gašliąją istoriją”… taigi grįžtu su trenksmu.
Gyveno kartą mažas berniukas, kuris mylėjo didelius lėktuvus. Berniuko vardas buvo nekažką – Juozapotas. Todėl dažnai gėdydavosi ir prisistatydavo tiesiog Juozuku. Kartą atsitiko nelabai geras dalykas, tėvas pavadino jį Chosefinu. Berniukas ne juokais sutriko ir pabėgo į laukus. Lankose sutiko seniai matytą pilotą Aleksą. Aleksas dažnai kliedėdavo apie visokius skrydžius į šiltus kraštus, o Juozapotas tikėdavo tomis nesąmonėmis. Susėdo abudu po ąžuolu, Aleksas tarė:
– Žinai ką?
Vaikas vėpsojo.
– Visai norėčiau sukonstruoti lėktuvą. Atsibodo valdiškais skraidyti. Pradėsim konstruoti rytoj nuo aušros.
Juozapotas labai susidomėjo. Plojo rankom nekantraudamas. Tačiau neturėjo išmonės, kaip pabėgti iš įskaudinusio tėvo…
kaip mano lietuvių kalbos mokytoja pasakytų – šuoliuojančių minčių paradas
Tėvas jam labai padėjo augant, tačiau buvo metas savarankiškam gyvenimui. Piloto pasiūlymas sumaišė protelį, juk Juozapotas tebuvo dešimties. Tačiau berniukas buvo patiklus, griebdavo pasiūlymus nesirinkdamas. Kitą rytą pirmas atsibudo ir paspaudęs tėvui ranką atsisveikino. Eidamas prigriebė paltą, piniginę, vyniu maišiuką ir skardos atraižų, patraukė. Tėvas sunerimo neradęs vynių, bet vaiko neįtarė pradanginus. Juozapotas kopė kalnan link piloto trobesio. Iš toli mojavo nukvakęs šeimininko šuo, uodega buvo nerealiai pukuota. Aleksas plušėjo po ąžuolu brėždamas brėžinį. Juozapotas sušuko:
– Atėjau padėti, mielas lakūne.
Tačiau pilotas nepakėlęs akių kažką sumurmėjo.
Kazka suveliai, bet cia mano nuomone.
wtf
Berniukas sutriko. Apsiašarojo akelės mažojo Juozapotuko. Aleksas visuomet mokėdavo atžagarokai kalbėti su pašaliniais asmenimis, visgi šįkart greitai atsiprašė. Juozapotas suprato – lengva nebus.
Prasidėjo darbeliai. Pilotas parodė braižymo pagrindus. Juozapočiukas uoliai braižė savo lėktuvo maketą. Gavosi keverzonė, pilotas turėjo kantrybės nerėkti, sukandęs dantis niūniavo melodijas ir taisė pietus dviems. Juozapotui gurgė pilvelis, tačiau keverzojo toliau tas nesąmones. Pagal tokį brėžinį būtų net vėžimas nevažiavęs dirvonu. Pilotas atnešė bliudelį košės. Berniukas susiraukė:
– Nemaišyk, seni. Nekišk košės.
Buvo aišku, maketas nebaigtas liks amžiams. Pilotui Aleksui beliko atimti brėžimo įrankius ir išspirti berniuką namo. Juozapotas bliovė visą kelelį, staiga pamatė pakelėje gulinčias lentas. Sumąstė be piloto kalti skraidyklę. Gal nebus pravalas.
Susivėliau…
wtf
Konkrečiau kritikuokit, nesuprantu, kas blogai. Kritikos nebijau.
o mes nesuprantam ką tu čia rašai
Nu visai neblogai Juozapočiukas greitai bus pabaiga?
“Kartą atsitiko nelabai geras dalykas, tėvas pavadino jį Chosefinu” – viena geresnių vietų
Bus, bet nerašysiu, kol puslapis kritikos neprisipildys…
o man “Tačiau neturėjo išmonės, kaip pabėgti iš įskaudinusio tėvo…”
toks jausmas kad tėvas jį suėdė, kad “iš” jo pabėgo
Neturit ka veikt?
O kurioj vietoj nesuprantat?
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
