Rasau, tikriausiai, su tikslu labiau pasipapasakoti.Trumpai: gyvenau uzsieny ~5m., nuo ~13m.Pries pora m. grizau i lietuva pabaigti mokykla ir istojau i univera. Jeigu ne nemokamos studijos – manes cia seniai nebutu Esme tame, kad augau/brendau silumoj, prie juros, tarp karsto budo, idomiu, atviru zmoniu. Lietuvoj jauciuosi kaip ne sava, visu pirma geriau sutariu su vaikinais, bet cia nedaug ju pazistu, nes is mokyklos laiku rysiai nutruko, univere vien merginos, o pazintis pvz. naktiniame ar sporto klube man nepatinka, nes is tokiu pazinciu zmones dazniausiai tikisi santykiu, o as pirma noreciau draugystes. Svarstau, kad jeigu visa gyvenima buciau gyvenus LT ir nebuciau macius kaip yra kitur – viskas butu nrmliai – taip nekankintu rutina, niuruma, tureciau daugiau draugu. Dabar man niekas neidomu, nuvarau su draugem i kluba ar susitinku kavinej pasipasakoti, bet viskas taip nuobodu, einu tik tam, kad nesedeciau namie visad.Uzsieny, zinoma, zmones irgi nesitusina 24/7, visi mokosi, dirba, namie pasedi, bet viskas atrodo daug smagiau, netgi tas pats nakvojimas ir ps3 zaidimas smagiau atrodo nei cia. Per nakti pereidavau kelis vakarelius, susitikdavau su vis kt grupe zmoniu, pati sau atrodziau idomi, o cia jauciuosi esanti nuobodi, niekas nedomina. Ar gi galima taip gyvent? Pradejau dirbt, kad buciau kuo uzimtesne, susipazistu su daug vaikinu, bet man jie tokie, sorry, lochai, nebegaliu Uzsienio saly suskaiciuju gal 20 patraukliu vaikinu (isvaizda, ypatingai charakteriu) cia jau puse metu esu 1 ir galvoju, kad geriau busiu viena nei su kuo papuola. Nors susipazinau su 1 vaikinu darbe, kuris siek tiek mane sudomino. Bet vengiau per daug suarteti, nes tiesiog nemegstu tokiu pazinciu, kad tikiesi, kad va, galbut jis man patiks kaip vaikinas ir draugausim. Viskas, pagal mane, turetu vykti naturaliai – susipazisti per draugus, bendrauji ir jauti, kad zmogus pradeda patikti. Dabar vel atsinaujino rysys ir planuojam susitikti savaitgali. Bet man visa tai taip fake, jauciu, kad susieisim, nes jauciames galbut vienisi. As noriu kuo nors rupintis ir su mielu noru buciau su vaikinu is uzsienio su kuriuo 3 metus buvom geriausi draugai, is praeita vasara perejom i kita lygi (labai idomiai viskas, bet cia jau kt istorija ). Mes su juo bendraujam, ne taip kad per skype verktumem kaip mylim vienas kita, tiesiog jauciam vienas kito energija ir dbr buti su kazkuo cia atrodo neteisinga, bet zinau, kad jis nepriestarautu. Kita vertus, uzkniso but vienai. Bet kita problema ta, kad nzn kaip draugaut su lietuviais Ka cia veikt? Nueit i baseina, kavos, filma? Boooring Ten pastoviai buvo veiksmo, kazkokios dramos aplinikiniu demesys, nzn kaip paaiskint Lietuvoj pati sau jauciuosi ne save ir ne idomu, todel manau, kad tam vaikinui (lietuviui) neatrodysiu tokia. Kaip manot, cia kazkokia jau psichilogine problema man, ane? ar dar yra prasmes bandyti dziaugtis gyvenimu lietuvoj ar viskas prarasta?