Sveiki, pries beveik 3 menesius issiskyriau su mergina. ji mane paliko. jau tiek laiko praejo, o ja myliu vis taip pat, kaip ir anksciau. pykstu ant jos ir yra uz ka, nes per si laikotarpi per ja daug prisikentejau, taciau meluociau, jei sakyciau, kad jos nebemyliu. musu santykiai truko 11 menesiu. lyg stebukla laikau atsitiktinuma, kad budami klasiokai susipazinome tik po keliu menesiu… Vokietijoje! ja matau praktiskai kasdien, taciau jinai elgiasi su manimi kaip su nepazistamu. o deja as negaliu buti abejingas. visa laika vaikstau be nuotaikos, o ji sypsosi, juokiasi vos ne kiekviena akimirka. per visa musu santykiu laika mes patyreme daugybe, simtus nuostabiu akimirku, tiek juokemes iki nukritimo, tiek tylejome kai nei zodziu, nei veiksmu ne nereikedavo. prie savo draugu su ja elgiausi kaip su karaliene, rodziau, kad ji man svarbiausia, o ne kas kitas. skyriau jai visa savo demesi. draugus matydavau retai, bet man to ir nereikedavo, nes turejau ja- savo mylimaja, isklausytoja, patareja ir geriausia drauge.

Kai tik tapome pora, jinai paprase, kad aplinkiniai nezinotu apie mus ir as jai pritariau, taciau po poros menesiu musu santykiai tikrai buvo perauge i kita lygmeni ir todel mano nuomone pasikeite. norejau, kad visi zinotu, kad gyventume kaip visos poros, nieko neslepdami, taicau tylejau. tylejau del jos beveik metus. viena diena, kai galvojau, kaip stipriai ja myliu, gaunu nuo jos sms, kuriame ji raso, kad “sorry, bet musu santykiai eina vis prastyn ir nieko is ju gero nebus”. musu santykiai buvo dinamiski. mateme ir juodo, ir balto, taciau kiekviena sunkia akimirka zinojau, kad mano meile jai pastovesne uz bet ka. nebuvau idealus. buvau reiklus, kartais ikyredavau, klausinedavau daug, taciau ir nebuvau toks, kuris leistu savo merginai pavydet, ar rautis plaukus is minties, kad esu kazkur, kur butu daug pagundu. nei i draugo gimtadieni neidavau tusavot, jei jos nekviesdavo kartu. gal ir blogai padariau. per daug gerutis gal buvau…

Nuo tos dienos kai mane paliko, maniau, kad jinai dar gris, todel stengiausi ivaryt jai skausmo, nes pats jauciausi iskaudintas. linksminausi, taciau pasiduot pagundom taip ir nedrisau. negalejau, nes jauciausi isduosias savo jausmus jai. ji irgi linksminosi, netgi audringiau nei as. taciau po menesio nuo issiskyrimo supratau, kad jinai nebegris. nustojau linksmintis, nes puikiai zinojau, kad apgaudineju tik pats save. jauciuosi vienisas kompanijoje labiau, nei budamas vienas. man ne ko kito reikia, o tik jos… o ka ji daro vakarais, as jau seniai nebezinau.

tiesiog keista, kad po sitiek, kiek mes patyreme, po sitiek istartu “myliu”, ji nusprende viska uzbaigti… o blogiausia, kad jauciu, jog su kita nesijausciau toks laimingas, koks buvau su ja. ji man buvo pirmoji meile. ne susizavejimo ar aistros objektas, o meile. jei kada nors busiu su kita, tai nebebus taip nepaprasta ir tyra, kaip buvo su ja…

Viskas, ko norejau, tebuvo islieti jausmus. bet visgi, kaip gi as klydau…