Sveikos merginos

rasau,cia tam,kad isipasakoti ir galbut surasti iseiti ar gauti nors ir menkiausia supratima ir patarima

Man 24m

Esme,kad pries metus laiko sirgau sunkia depresija,buvau isgerus perdaug vaistu. Zinoma juos tik isvemiau,tevai ta pastebejo. Ivariau jiems soko,zadejau,kad tai nepasikartos,nors tai zadedama zinojau,kad dar bandysiu…Lankiausi pas psichologa,geriau AD,bet veliau viska meciau,nes nuo AD pradejau nebemiegoti,o psichologas atrodo gilinosi jau nebe ten kur reikia.Manau siektiek kuri laika man is esmes pagerejo,nors ir kasdien galvodavau apie tai,bet kabinausi uz gyvenimo,uzsimiau mokslais. Istikruju gyventi stengiuosi tik del tevu,nes tik juos ir turiu,bet kartasis atrodo,kad geriausia iseitis iseiti. Sakysit kam to reikia ar kas trukdo tai padaryti. Manau,kad iseidama is pasaulio paliksiu savo porbelmas,ta nuolatini skausma sirdi,smegenyse ir t.t. Taip,as noriu pabegti nuo tu minciu,nuo visko. Bet vis nesiriztu,atrodo,kazko bijau. Sakysit as savanaude,taip,o kas belieka,kai manes aplinkiniai nenori suprasti ir padeti…

Keleta dienu sveciavausi pas teti,kadangi tevai issikyre,as su mama gyvenu bute,tetis nuosavam name. su juo susipykom,nes jis manes supranta,ir zinokit tiek nedaug truko paimti virve ir neuiti ant stogo,bet mane kazkas stabdo…Zinokit tikrai nenoriu kenteti tu jausmu,bet ir problemu neiseina isspresti,bet didziausia problema yra mintys mano galvoje kasdien. Arba as patapsiu palaipsniuj beprote ir gulesiu durnyne,arba pasitrauksiu. As nebentenku greit kantrybes ir sveiko proto. As tiesa sakant nezinau ka daryti…

P.S nesakykit,kad gyvenimas yra grazus,susirask vaikina,kitiems blogiau buna ir t.t. Tos kas to nepatyre,manau ir nesuprasit niekada,kad tokie patarimai nepadeda. Bet duok Dieve,kad jums to patirti neriektu