Iš tikro kiekviena reaguojame skirtingai. turiu drauge, kuri iš vis labai šaltai reaguoja į skyrybas.

o aš esu visiškai kitokia, vis galvoju kaip įmanoma ištverti tą skausmą? atrodo tas žmogus yra tavo gyvenimo dalis ir šia jo jau nebėra. iš tikro tą suprasti gali tik tą jau patyrusios. )

vienos minėjo, kad reik kuo daugiau laiko būti su draugais, nežinau kodėl bet tai man sukelia dar didesnę depresiją..

o ir 100 proc įsitikinau mastyti ” ai jis vis tiek kažkada gailėsis” yra labai kvaila, nes tas mastymas sukelia kažkokių vilčių,kurios neleidžia jo pamiršti ir atsikratyti minties ” o gal kada nors” mane asmeniškai skaudžiausiai veikia visi prisiminimai tas žinojimas kad su juo buvo taip gera..ech.. baisus jausmas..

aš labai gerai atsimenu savo išsiskirimą, buvo lygiai prieš 2 metus…

visą dieną nerašė, poto iš draugės sužinojau, kad su kažkokia panele sėdėjo prie marių.

vakare sms žinutė “mums reikia pasikalbėti”

nežinau kdl bet viskas buvo aišku jau apie ką..

aš tokioje situacijoje pradedu labiau rūpintis savimi, daugiau linksmintis su draugėm, daugiau skiriu laiko sau. automatiškai atsiranda kitų vaikinų dėmėsys, ir taip supranti, kad nėra jis vienintėlis gyvenime, kai pamiršti praeitį ir sunkumus, atsiveria naujas gyvenimo etapas, ir nė nepajusi kai tavo gyvenime atsiras kažkas daug geresnio. sėkmės, laikykis. skausmas yra laikinas, kaip gi sakoma, laikas gydo žaizdas.

Na cia paskaicius ir neramu pasidare, viena diena myli, kita-ne

Same here..

Mieloji, manau, kad reta mergina nebuvo patyrusi šio didelio, (tą akimirką atrodančio) skausmo. Aš esu ne išimtis. Pradraugavau su žmogumi šiek tiek daugiau nei tu – 2,5 metų. Pykomės, skyrėmės n kartų ir vis dėl tos pačios priežasties – kad mat, jaunikaitis manęs nebemyli. Praėjus kokiai savaitei vėl pamildavo ir tai tęsėsi maždaug pusę metų, kol jis pats padėjo tašką mūsų santykiams. O, beje, prieš jau galutines skyrybas, toji savaitė buvo išties, galima drąsiai vadinti, tobula. Buvome lyg per naują vienas kitą įsimylėję. Nepaleido manęs jis iš glėbio… Na, ir praėjo tos dienos… Gavau taipogi tik SMS žinutę – “Nebemyliu tavęs, skiriamės”. Stogas čiuožė, nemiegojau naktimis, verkiau, apie maistą net pagalvoti negalėjau, o mes dar klasiokai buvome! Matydavau, kaip jis lįsdavo prie kitų merginų, kartą pamačiau ir bebučiuojantį jį kažkokią nepilnametę Ir, galiu pasakyti, kad viskas praėjo, kai susiradau kitą žmogų, kurį pamilau dar stipriau, nei tą, kuris man sudaužė širdį. Žinoma… Galbūt neguos, kad praėjo nemažai laiko, kol atsigavau ir galėjau kažką pamilti, bet iš kitos pusės pagalvok – juk ir tu galėsi kažką pamilti, nors dabar galvoji kitaip (tuo momentu, po skyrybų, aš taip pat galvojau, kad nieko nemylėsiu daugiau).

Patarsiu tik vieną – manau, jis dar siūlys taikytis. Nes, pagal viską, vaikinas tikrai vaikiškas… Bet tu neatleisk, nes tokie dalykai tęsis ir tęsis. Pradėk naują gyvenimą (žinau, sunku dabar tai būtų padaryti, bet reikia). Paleisk tą stuobrį, ir lauk žmogaus, kuris tave mylės nuoširdžiai Laikykis. Parašyk man į AŽ, jei sunku – visada padėsiu

Oij…egle…paskutinis sakinys visiska nesamone. Nepasisavinkime kitu zmoniu!!! Ka reiskia gyventi ne savo gyvenima… Jei nebus jo, nebus ir manes… Absurdas.