sugniuzdyta,pasimetusi
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
situacija tokia, gyvenom su vaikinu tris metus(kartu esam/buvom penkis). Jis be galo atviras,visuomet viska papasakoja ir t.t, bet yvyko tai,ko nesitikejau is jo niekada gyvenime…teko darbo reikalais pries pora menesiu jam isvykt i kita sali,as likau viena musu bute. Viskas kaip ir gerai,paskambindavo,zinute kokia parasydavo. Ir stai viena diena(pries beveik dvi savaites) man taip ant sirdies negera paliko,kad nezinojau i kuri kampa namuose lyst..nusprendziau jam paskambinti,ir..kai jis pakele rageli,as kaip is niekur nieko pareiskiau,kad nebemeluotu(net pati nezinau kodel taip pasakiau),kad pasakytu ka prisidirbo. Žinot,ta minute norejau skradziai zemen prasmegt jis pasake,kad kaip tik pries kelias akimirkas permiegojo su viena pana(as ja pazistu,bet mes nesam drauges)…Meciau rageli,ta pacia akimirka susirinkau savo svarbiausius daiktus ir isejau pas tevus. Jis kaip kulka kita diena gryzo i lietuva,manes namuose nerades,atejo pas mano tevus,as net nepasirodziau,nenoriu net ziuret i ji,o kaip sirdi skauda..jis man skambina,raso,kas dien aplink langus vakarais slankioja,as su juo net kalbet nenoriu,nieko nebenoriu. O mano tevai nezino del ko as gryzau,nieko jiems nesakiau,ir netgi nenoriu sakyt,esu labai uzdaro budo. Kaip man pasielgti su juo? Aiskintis ka nors ar ne? as tiesiog negaliu i ji paziuret,sprendziu,kad butu geriausia taip viska ir palikti,kaip manot? As tokia pasimetusi…
na bet vis tiek vaikino mastymo vingiai idomus… pasiulyt zenytis, heh rado baisiai romantiska diena tas siulymas teketi tokiu momentu iskarto “uzmuse” ))
kazkas kazkur jau cia rase, kaip musu seneliai darydavo “daiktus remontuodavo, o ne keisdavo naujais” tai va
autore isivaizduok jei jam atleistum ar galetum toliau ramiai gyventi su juo, ziureti jam i akis, galu gale myletis zinant kad ka jis padare ?
Sekmes Jums autore! Isklausykit ji, o tada jau klausykit savo sirdies…
Aciu uz nuomones. Susitariau susitikti siandien,galbut pasikalbesim normaliai..
aš jau jai atleidau nes aš ją myliu kaip žmogų su jos nuomone, nes dabar pas ja kalba emocijos, nurims ir kai viskas susistovės jie susitiks ir pakalbės noriu pasakyt kad mes visi tiek turime minusų kad net nenutuokiate, bet visada tai pamatome kitame bet ne savyje
bet ir nereikia tų tokių -oi koks jis niekšas, negerėlis, merginykas o aš jau nei kartelį akies krašteliu niekur ir panašiai. aš tik sakau nesmerk ir nebūsi smerkiamas. aš manau kad ateityje tokia pati situacija gali būt ir pas autorę ir kas tada??? tada ji vėl rašys ir prašys patarimo ka man daryt aš permiegojau. taip tokių būna situacijų, bet matai kad žmogus gailisi ir jam atleidi. aš sakau negi mes visi tokie be nuodėmės. mes kartais norime aplenkti ir patį Dievą, o Dievas visur ir visada mus moko atleisti. ir garantuoju kad gyvenimas nebūna tobulas, ir nebus. jis toks yra ir jei jau ras tokį vyrą kur bus ištikimas tai turės kitą minusą. gal būt smurtaus, jei nesmurtaus tai girtaus ir panašiai. gal būt autorė pati mintyse labai bijojo to kad vyras, draugas, gali būt neištikimas. paskaitykit čia esančią tema-minties galia!up! mintys yra materialios ir mes kartais prišaukiam įvykius dėl kurių kaltinam kitą tik ne save patį. deja taip yra.
Autorė sako, kad yra nebe mažas vaikas, bet elgiasi grynai kaip paauglė. Jau nekalbu apie tai, kad nesugeba net normaliai pasikalbėti su vyru apie esamą situaciją. Bet dar ir forume pasisakiusį vaikiną užsipuolą. Atseit jau nekenčia visos vyriškos giminės. Juokinga truputį, kai žmogus taip nebrandžiai elgiasi
autore, labai Jūsų gaila. Būčiau Jūsų vietoj taip pat labai pasimetusi, nežinočiau, ką daryt, bet ir susitikti negalėčiau, nes būtų per daug skaudu. Neištikimybės niekada neatleisčiau, bandyčiau kažkaip kitaip pasakyt (nesusitikus), kad neitų, nerašytų, neskambintų…duotų laiko… nes tikrai po tokio įvykio negebėčiau tvirtai stovėt prieš jį. (Nieko nesiūlau, tiesiog dalinuosi mintimis)
kaip sekes per susitikima?
Melodrama.
va cia ir suveike minties galia, nes pati prisisaukei vaikino neistikimybe
O as uz tai kad saunuole, ir nekalbek su juo – uzliuliuos, prikalbes ir atleisi. Kurk geresni gyvenima be jo. Jei tavo tokios stiprios vertybes, vistiek niekada jam iki galo neatleistum – o tada ir gyvenimo kartu kurti neimanoma… Dairysies per peti nuolat, bijodama kad pasikartos. O jis tegul sau kiausus nusigrauzia, reikejo pries tai su galva galvot…
Aš už tai, kad antro šanso nusipelno visi, trečio – nei vienas.
Kaip istorija baigesi? Gal jau viskas gerai ir atleidot jam?
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
