Labas,

Šiame forume radau panašių temų, todėl sumaniau ir aš parašyti savo šiokį tokį išgyvenimą, na gal tai ne išgyvenimas,tai labiau stipri gyvenimo problema.

O viskas yra tai, kad tiesiog neišeina ar tiesiog nemoku bendrauti su žmonėmis, atsipalaiduoti, būti linksmas, ko pasekoje, visus stumiu nuošalin, todėl dažniausiai lieku vienas ir nesuprastas (atsiskyręs, kitaip tariant “mėmė” )

Seniau galvodavau, kad tokia problema tik “vienadienė”, gal tiesiog ne ta nuotaika, na žinot kaip būna, bet pasirodo tai tikrai rimta problema kuri ištiesų yra žlugdanti, nes kiek būnant tūsuose, ar taip su draugais niekaip neišeina ar tai atsipalaiduoti ar pasidaryti įdomiam, būnu kažkoks užsisklendęs savyje nors tu ką, nepadeda net alkoholis, žodžiu niekas neatpalaiduoja manęs. (išskirtiniai atvėjai būna, kai būnu su labai artimais draugais, kurių ištiesų nėra daug, bet ir tai kartas būnu nesavas) esu baisiai sarmatlyvas,drovus, jau nuo vaikystės aš toks, o charakterio žmogaus jau manau nebepakeisi tai tavo gyvenimas ir viskas o tai nebūdinga vaikinams ir mano manymu šias savybes turint šiuolaikiniam pasaulyje – pražūtis.

Visą paauglystę (šiuo metu man 19) budavau kompleksų kalnas, kiekviena detalė žiūrėdavau, dėl visko kompleksuodavau, lygindavausi su kitais, todėl esu ir budavau tylenis, nes vis mintyse neatsirasdavo atsipalaidavimo ir vis kai su kuo nors šnekėdavau ar šiaip bandydavau šokti, patūsint, niekaip neišeidavo… Galvojau, kad tai paauglystė ir panašiai, praeis, bet viskas išliko, esu nepatenkintas savimi, o dabar kai dauguma bendraamžių skaitosi “subrendę” jie jau turi apie ką pakalbėti,kalba įdomiomis temomis (mašinos, panelės, meilės, prikolai, gyvenimo būdas, atostogos) o aš tiesiog lieku, kaip šuniui penkta koja – pasyvus klausytojas, klausau, nusižvengiu, viena kitą repliką ir viskas, o kažko, kad aš pasakočiau, kad manęs kažkas klausytų to nebūna, bet realiai ir neturėtų to būt, nes kaip minėjau paauglystėje kompleksuodavu dėl kiekvieno menknieko, kaip kad pavyzdžiui jei kas manęs nepasikviečia į lauką visada baisiai imdavau į širdį ir šiaip dauguma laiko praleidžiu tik prie kompiuterio (tai darau vien dėlto, kad kaip ir sakiau nėra labai daug draugų, o kaip jų gali būti jei visada būni mėmė? Niekam tokie žmonės nereikalingi, na nebent tuo atveju jei reikia ką nors paduot, kur nors nuvežt, paskolint pinigų.

Aišku jūs sakysite “domėkis kažkuo, susirask pažinčių ir būsi įdomus, bet kaip tai daryti jei tiesiog to nemoku ir visiem aš esu per “prastas”. vien kai žmogus su manimi kalba aš jam tiesiai į akis negaliu žiūrėti, vėlgi kažkokios limbinės smegenų sistemos veikkla mane sukausto, kad susigėstu ir pasimetu, o kam įdomu su tokiu žmogumi kalbėti? Ogi niekam. + gyvenu mažame miestelyje, dėl šios priežasties dar sunkiau surasti kažkokių naujų pažinčių, nes manau visi jau mane,bent jau iš kokių kalbų ar matymo žino, kad aš esu “mėmė”, nepasitikintis savimi. ———————————