Atsiduodu kritikai (pabaiga)
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Galbūt pamenat “Gašliąją istoriją”… taigi grįžtu su trenksmu.
Gyveno kartą mažas berniukas, kuris mylėjo didelius lėktuvus. Berniuko vardas buvo nekažką – Juozapotas. Todėl dažnai gėdydavosi ir prisistatydavo tiesiog Juozuku. Kartą atsitiko nelabai geras dalykas, tėvas pavadino jį Chosefinu. Berniukas ne juokais sutriko ir pabėgo į laukus. Lankose sutiko seniai matytą pilotą Aleksą. Aleksas dažnai kliedėdavo apie visokius skrydžius į šiltus kraštus, o Juozapotas tikėdavo tomis nesąmonėmis. Susėdo abudu po ąžuolu, Aleksas tarė:
– Žinai ką?
Vaikas vėpsojo.
– Visai norėčiau sukonstruoti lėktuvą. Atsibodo valdiškais skraidyti. Pradėsim konstruoti rytoj nuo aušros.
Juozapotas labai susidomėjo. Plojo rankom nekantraudamas. Tačiau neturėjo išmonės, kaip pabėgti iš įskaudinusio tėvo…
neskaityk ir tuo labiau nerašyk taip, kaip kažkas nevykėliškai daro
Na nuotaikų šuoliai tikrai ryškūs, bet kad augo be mamos, čia jau labai paslėpta mintis Man kažkodėl net susidarė įspūdis, kad ten ne tik mama, bet ir broliai, seserys, močiutės ir diedukai kartu gyveno (“rytą pirmas atsikėlė…” )
Sakoma, kad jei nesupranti knygos ar spektaklio, tai ji labai gera
Ir pabaiga:
Tačiau nežinojo, ar kalti reikia skersai ar išilgai. Suprato, kad nesvarbu įgūdžiai, svarbu didelis noras. Po savaitės įtemptų kalimų paaiškėjo, kad lėktuvas nepakils. Depresija užpuolė juoda, reikėjo išgerti šlakelį. Įlindo į kaimyno barą, bet nieko nerado. Staiga išgirdo žingsnius, ir šūvis… Kaimynas stovėjo agresyvoku veidu, nusiteikęs ginklu ginti barą. Depresija kaip mat išgaravo. Juozapočiukas padėkojo už gyvenimo pratęsimą kaimynui. Ir nužingsniavo savo keliais.
Po daugybės metų tapo garsiu menininku, braižiusiu keverzones, kuriomis žavėjo ne tik tėvus, tačiau pilotus labiau bei Aleksą.
… Einu susideginsiu
Tai mest rašymą man galutinai?
Kalė kalė kažką laukuose pabėgęs nuo tėvo ir staiga įlindo į kaimyno barą – irgi gera teleportacija
Nemeskit, kiekvienas turi savo rašymo stilių…. Atrasit savo auditoriją, nors man Jūsų tekstą sunku suprasti, nors pati taip pat esu menininkė… Mano dainų tekstus r eilėraščius irgi ne visi supranta, nes dažnai rašome iš vidaus, metaforiškai, turėdami tik savo minčių, kurias nebūtinai supranta kiti, bet menas ir kūryba ir yra tame KAIP JŪS PASIBELSITE Į KITŲ VIDŲ, KAD JUS SUPRASTŲ. Tai mokslas…
Dar lyg ir žadėjau pratęsti apie suaugusį Juozapotą
nieko nesupratau,nors knygas ir megstu skaityti. Zodziu, pagrindines minties nesupratau, tik kad tapo menininku, na kaip dauguma sake minties suoliai.. Nereikia mest, bet pataisyt, tai tikrai reiketu, sakinius isplest, padaryti aiskesnius.
O, beje kiek metu tau?
Nemažai jau nežinia, ar patobulėsiu.
tai mes duodam patarimu, kad tobuletume, o tu i tai kreipk demesi juk neparasysim uz tave, o ir tikrai nebuvo aisku, kad jis be mamos uzauges… O kiek tam Juozapotui buvo metu, gal nepamaciau?
O mane užkabino ši pamokanti istorija! ;D Ir prikolnas tas Juozapočiuks pasirodė
Ok, jeigu rašote minimalistiškai, tada kiekvienas sakinys arba teiginys turi turėti prasmę ir reikšmę visoje novelėje, t. y. jokių detalių be reikšmės būti neturi. Ar galėtumėt prašau atskleisti šuns uodegos vizginimo prasmę? Kokią reikšmę turi tai, kad tėvas sunerimo dėl vinių, bet numojo į tai ranka? Kur logika gaminti košę vaikui, jei ketini išspirti jį namo be paaiškinimų? Galų gale, ką reiškia teiginys, kad tėvas padėjo Juozapotui užaugti, bet dešimtmečiui laikas būti savarankiškam, o galiausiai ir išgerti šlakelį kažkodėl iš kaimynų, ne iš savo namų, baro?
Man patiko univere išdresavo mus interpretuot tekstą tad viskas čia suprantama, neskaitant kai kurių neatitikimų. Autorė šaunuolė
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
