Kas vyksta po mirties?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Labai dažnai mąstau apie tai, kas gi atsitinka po mirties? Ar viskas taip ir baigiasi, ar yra pomirtinis gyvenimas? Manau tikrai įdomi tema ir atsiras norinčių padiskutuoti
Aš esu labai stipriai įsitikinusi, kad po mirties mes vėl gyvename iš naujo. Galbūt kitu žmogumi,o gal būt ir tuo pačiu.
Būtent, yra mokslinis paaiškinimas tokiems, kurie tiki gyvenimu po mirties. Vienavertus, tai gali būti dėl deguonies stokos smegenyse, kitu atveju – tam tikrų impulsų veikimas į smegenis, kas sukuria vaizdą, jog yra šviesa toli.
O prirašymai “kas verčia susimąstyti” yra kliedesių lygio. Kai mokslininkai pasiūlo tokiems ekstrasensams pabūti bandomaisiais triušiais, labai greitai jų galios dingsta
neverstu susimastyti tai gal nebutu tiek diskutuojama
turbut kazkada kaikurios esate kvietusios dvasias,o jei ne tai turbut vistik tikite ju egzistavimu,na kad gali judinti daiktus dar ka daryti,arba sielos uzsilikti tarp gyvu ir mirusiu pasaulio-man vien tai mintis tiesiog irodo kad jei yra blogi dalykai tai turi buti ir geri(ta prasme Dievas..) ir kad egzistuoja kazkas uz musu suvokimo ribu.o gal mirtis bus panasi kaip embrionui motinos pilvelyje,vaikeliui ten silta,gera,maisto turi ir paskui jis is ten patenka i sviesa i kita nauja aplinka,tas keliavimas irgi sukelia baime,stresa,verksma-bet galutiniame rezultate mes dziaugiames kad gavom dovana gyventi,tai gal ir mes dziaugsimes kad mirtis islaisvins kur kitur i geresne vieta.pati turbut nuolat apie tokius dalykus mastau, kartais jie siurpina, o kartais smalsu – bet vien mirtis suteikia musu gyvenimui prasme..
Realiai tai tiesa ta, kad tu mirdamas ar koma patirdamas dažniausiai patyri išgąsčio priepolį, kurio metu tavo smegenys dar funkcionuoja, o kadangi tu buvai išsigandęs, tau lenda visokios mintys į galvą, tiesiog įsijungia STIPRI vaizduotę, o tai ir vadinama pomirtiniu gyvenimu (bent jau iš komos atsikėlę žmonės tai patiria, nes jie nebuna visai numirę) o kas toliau būna, kai žmogus jau nebefunkcionuoja tai neaišku ir manau niekada neišaiškės.
Pasipasakosiu (durne išvadinsit)…
Na man neseniai su sveikata ne kažkas buvo… Taigi aš sau ramiai miegu ir jaučiu, kad prabundu. atsikeliu iš lovos, bet jaučiuosi lengvesnė už plunksną, atrodo visai masės neturėčiau… Žiūriu už lango ant stogo (pas mane iš karto už lango tas stogelis kur įėjimas į namą) sėdi vaikinas (a le hare krishna stiliaus) ir groja būgneliu kojas sukryžiavęs. Bet langas jis už lango. Ir tiesiog nusišypsojo. Supratau, kad jis kažkuo ypatingas… Na einu toliau (greičiau skrendu) į pirmą aukštą (iš antro) ir ten vienas kitas žmogus vaikšto (irgi be masės, be svorio, be garso), o už lango labai daug įvairiausių žmonių, bet jie visi kažkuo įdomūs, kitokie. Dar pamačiau senelį nueinantį (jis miręs) tik kažkodėl nepasivijau jo (negalėjau iš namo išeiti). Ir viena mergina kitą pus lango sako man “prisidėk prie mūsų”, aš tokia jau einu link durų, bet sunkiai einasi, kažkas traukia atgal ir tada kita mergina sako “arba pagyvenk dar, jei nori” ir tada jau visiškai pilnai supratusi kas vyksta vos ne bėgte nubėgau į lovą (kurioje mačiau save gulinčia) ir atsiguliau (grįžau į kūną)… Tada prabudau, apsižvalgiau ir pasijaučiau žiauriai išsekusi ir užmigau…
Na čia buvo labai sutrumpinta versija…
Taigi visi tie žmonės, tai buvo sielos… Visi jie buvo mirę, įvairaus amžiaus… Daug maž laimingi, bet su tam tikru ilgesiu… Kiek supratau, tai gali pasirinkti ar pasilikti žemėje ar keliauti į dangų, bet kas tam danguje tai taip ir nesuvokiau… Man rodos dangus, tai tiesiog išnykimas… Na tada visai išnyksti (gal ir ne), o jei pasilieki, tai niekada nebematysi saulės šviesos, gyvensi naktį. Tokio kaip pragaro nėra. Po mirties kiekvienas supranta savo klaidas ir jų gailisi… Bet po mirties kiekvienas randa ir savotišką laimę…
Papasakojau tai močiutei, tai sako gal tu nuo kūno toli nenuklysk
Šiaip visada mane kankino šitas po mirtinio gyvenimo klausimas, bet kažkaip niekada netikėjau tuo kas sakoma (na aš niekada netikiu kol pati to nepatiriu, neįsitikinu)… Tiesiog būdavo, kad jaučiu, kad ne viena kambary ar ne viena einu gatve (visada sutemus)… Na ir pamačiau, kad jie tarp mūsų, kad mus saugo Kaip ir sakiau kiekvienas pasirenka savo laimę Na tie angelai sargai, tai yra paprasti žmonės
Tai va čia buvo trumpai ką aš supratau, ką pajutau Dabar galėčiau į daugelį klausimų atsakyti Tai turbūt viena geriausių patirčių mano gyvenime
Kaip ir sakiau durne išvadinsit
Na po savo patirties irgi galiu pasakyti, kad mirties nebijau Na žinoma būtų gaila dabar mirti ir čia taip viską palikti, bet nėra ji tokia baisi kaip visi įsivaizduoja
Oo anomalija.lt – teisiog super duper mokslinis saitas…
Neprisimenu saves nei akmens amziuje, nei viduramziais, net kai gimiau 1988 metais saves nesuvokiau o apie save prisiminti pradejau gal nuo 4 metuku, kai mano smegenys pradejo veikti taip, kad save suvokciau kaip asmeni, kaip as. Vienas klausimas tik, kodel siame sitmetyje, kodel tokioje seimoje, kodel su tokiais dziaugsmais ir vargais, ir kodel buten tokio charakterio ir gyvenimo budu kovoju su savo gyvenimu.
Rasau kovoju, nes mes nesamoningai kovojame uz savo egzistencija kiekviena minute: kvepuojame, valgome , susigalvojame gyvenimo malonumu, kad nenumirtume, neprisimintume, kad mirsime. Arba apie tai, kad musu sukurto kuno nebebus, o prie jo tikrai prisirisome ( savizudziai neprisirisa, jie kiancia pvz kad turi kazkokiu fiziniu trukumu, del to negali gyventi visuomeneje, buvo psichologiskai ar fiziskai isniekinti arba apskritai gyvena, ne taip kaip noretu, vis nesiseka del to pavargsta nuo savo kuno ir gyvenimo todel nuzudo ji o ne save), del to gaila, kad jo nebeliks, kad taip ilgai isdirbti santykiai su mylimais zmonemis nueis suniui ant uodegos ir t.t.
Taigi Mes gyvename Smegenyse, musu psichika, sukurtas mano asmuo, skausmas, mirtis, priklauso nuo mazo organo. Impulsas kuris persiduoda i kitus organus. Bijau mirties kaip ir jus visi, atejome vieni i si pasauli visi dziaugesi, mus cackino maziukus, iseisime vieni, niekas uz rankos nenuves i roju, visi verks, liudes musu savojo as isnikimo.
O pagalvojus kiek zmoniu dar negime, bet jie egzistuoja planuose, arba turejo gimti ir vaikscioti gatvese tarp musu, turejo buti kazkieno vaikai, tureti profesija, gyvenimo tiklsu, gal tai butu buve jusu antrosios puses, kuriu jus nesekmingai nerandate. Vel smegenys vercia mastyti. Vat is tu ismastymu ir atsirado filosofijos, religijos, sektos ir t.t, kurios mums aiskina kaip bus po mirties, nors niekas nezino.
Man labai isimine mokyklos laiku mokytojos istarti zodziai -kodell jus bijot mirt? Juk kol nebuvo jusu, kol nebuvot gime, skaudejo jums ka nors? Jautet kazka? Ne. Vadinasi kai mirsit, lygiai taip pat, jokiu jausmu, skausmo. Tiesiog jusu nebebus. Cia tokia tiesa 🙂
As manau, kad mirus nieko nelieka
(nežinomas) na, skirtumas yra tas, kad negimus mes nieko ir neturejome, o dabar – seima, draugai, sukaupti prisiminimai, akimirkos, patirta meile, kad ir isdavystes, grozis ankstu ryta ir t.t. va to, tai gaila.
Kaip sakoma: niekas nieko nepraranda, nes niekas niekam ir nepriklauso. Štai tikroji laisvė: turėti svarbiausią dalyką pasaulyje, bet jo nesisavinti. Trumpai tariant, gimstam vieni, išeinam taipogi vieni.
P.S. taigi ta sviesa yra medicinines lempos, zmogus narkozej ar toj klinikinej mirty kaip sapnuose ima isorinius dirgiklius (sviesa, gydytoju kalba) ir sukuria iliuzija. Dar pasakoja zmones mata, kaip juos operuoja, ka kalba gydytojai ir t.t. taigi cia net paslapties nera, seniai jau straipsni skaiciau su anesteziologo interviu.
As pati vakar spanavau, kad kate man isikando i ranka ir tysia link saves… o tuo metu uz rankos mane bande prikelt… va ir visi “stebuklai”.
As ir vel pabandziau isivaizduoti, kas butu jei manes nebutu? Nu va ,miriau. Viskas.
Ir tiiikrai tikrai esu 100proc. isitikinus kad mirti ir viskas nieko nejausti niekuo nebuti yra neimanoma.. man is vis kazkokia tragedija pagalvoti apie nieko nebuvima
asnezinau ka galvoti. galbut galvociau, jog nieko nelieka, bet kai yra zmoniu, kurie puikiai nupasakoja vietas, kuriose kadaise buvo, ka veike ir panasiai ir kai paaiskeja, kad kadaise toks zmogus tikrai egzistavo…..
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
