Mano vyras – ne vyras
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos. Vienu žodžiu, bandysiu trumpai paaiškint situaciją, nes pastaruoju metu jaučiuos gana prislėgta, pikta, o draugėms nesinori skųstis…
Gyvename dideliame bute su sužadėtiniu, auginame leliuką. Jis dirba, bet tikrai nepersidirba – namuose būna jau apie 3 val. dienos, o uždirba visgi nemažai. Per visą tą laiką, kol jo nėra namuose, aš spėju sutvarkyti visą butą, padaryti valgyti, prižiūrėti kūdikį, mūsų augintinį, studijuoti ir dirbti (per kompiuterį). Kai jis grįžta, namai blizga, valgyti visada yra daug ir skaniai, na, žodžiu, nėra dėl koo rūpintis. Esmė tame, kad man tiesiog vėžį varo tai, kad jis nei kiek nesirūpina buitimi. Visus darbus, kuriuos aš paprašau padaryti (nes neįstengiu pati arba būnu pavargusi) jis atlieka arba visiškaii atmestinai, arba iš viso neatlieka. Pavyzdžiui, paprašau išsiurbliuoti kambarį. Kai jis tai “padaro”, atėjusi pamatau, kad vis tiek pilna šiukšlių, o jis sau ramiai guli prie kompo. Kai paklausiu, kodėl jis taip atmestinai viską atliko, pasako, kad jam kitaip neišeina, ir, jei noriu, galiu siurbliuot per naują. Nieko nesutaiso, nesiima jokios iniciatyvos. Kai darėmės remontą, viską dariau aš: lupau tapetus, tinkavau, skaldžiau plyteles, lakavau duris ir t.t.. Aš užsakinėjau baldus, buitinę techniką. Gal pusę metų prašiau jo, kad pakeistų perdegusius halogenus. Aišku, jis to nepadarė. Todėl paraudus iš gėdos to prašiau savo tėčio….
Man tiesiog žiauriai nepatinka tai, kad namuose aš esu šeimos galva, o ne jis. Kad aš turiu rūpintis vyriškais dalykais, viską nustatyti, paaiškinti, rūpintis ir pan. Apskritai, jis yra geras žmogus, gerbiantis mane, man visados nusileidžiantis, bet net ir tai man nepatinka – aš noriu, kad jis mokėtų pasiginčyti, tarti paskutinį žodį ar panašiai…
Nežinau, norėčiau kažkokių jūsų nuomonių, gal tai seniai išgvildenta tema, bet man ji tiesiog neduoda ramybės.
Žodžiu, esminis temos klausimas: kaip iš tylaus “čiuvelio” padaryti rimtą vyrą?
Nu tai jei jo seima tokia pat, tai ir pereme ta modeli – jo seimoje vadovauja moteris, tai ir jis susirado tokia pat. Abu idealiai vienas kitam tinkate – nei vyras blogas, nei tinginys. Jau ne vienerius metus taip gyvenate (kiek supratau), nuo pat pradziu zinojote, kad jis toks, tai nesuprantu, kodel cia staiga ji keisti sugalvojote? Kaip ir minejau – tapkite pati moterimi, tada ir jam teks tapti vyru.
Dar blogiau nesusitikuos su tokiu vaikus gamintis. Tai jei mylite, tai ir niančykite jį. Juk mylima visa visuma, o ne tik atskira vyro kūno dalis ar vienas bruožas. Vadinasi toks jis jums geras ir tinka. Matote gi kad nesikeičia. Baisiausia tik, kad likimas jo nenubaustų per jus. Būna visaip gyvenime. Neduokdie liksit kada neįgali, tai tada greičiausiai jis viksą išmoks, aišku, jei nepaliks jūsų. Bet kokia to kaina? Sakyčiau, kad bėkit nuo jo, bet vaikas jau yra
Kartu gyvenam apie pusantrų metų. Su savo pasisakymu jūs man įpūtėt truputį vilties, nusileisti tikrai nereikia, gal po truputį kažkas pavyks…
Visu pinigu nesutaupysite!
Labai jau čia žiauriai jūs argi tai galima pavadinti “niančinimu” – rūpinimąsi šeima ar namais? Jeigu jis to nedaro, kažkas juk turi tai daryti, taip? Negaliu sėdėti rankų sudėjus kiauras dienas namuose ir laukti, kol jis susiprotės. Man per tą laiką pačiai stogas nuvažiuos.
Žinoma, kai myli žmogų, myli jį su visomis jo ydomis. Tik nereikia visą gyvenimą nešioti rožinių akinių ir vaidinti, kad viskas yra gerai. Juk nėra tobulų žmonių. Jei būčiau sukūrusi šeimą su kitu žmogumi, galbūt būtų ir kitokių problemų, kurioms taip pat reikėtų ieškoti sprendimo. O tai , kad nesame susituokę, nieko bendro neturi, Kaip ir sakiau, jis tikrai mane gerbia, net ir dėl tokio savo elgesio jis yra vertas būti mano sutuoktiniu.
Maniškis priešingas autorės vyrui, nors augo tik su mama, tai čia turbūt nuo auklėjimo priklauso
Labai geras pastebėjimas, visiškai pritariu Ne vyrą keisti reikia, o pačiai keistis. Aš irgi nė piršto nejudinčiau, jei viskas būtų padaryta. O kam? Tuo labiau, kad jums pačiai patinka. Ir vyriško tono jūsų namuose, vargu ar bus, ne tokie jūs žmonės
O tai jūs nežinojot, koks jūsų vyras prieš kuriant šeimą? Ar jis toks tiesiog per naktį patapo? Stilius, žalingi įpročiai, kaip palikti drabužiai ant grindų ir pan. – taip, tai jūs galit reguliuoti, bet pačio žmogaus savybės? Kas jūs per viena, kad aiškintumėt jam tu turi būt toks ir toks, tu turi pasikeist. Žinot ką jums vyras atsakys? Brangioji, žinojai į ką veliesi, toks buvau ir būsiu, nepatinka išeik.
Ne visi vyrai yra macho, mano brolis irgi toks “švelnus”. Jau žinau, kad jo panelė bus tokia, kuri turės paskutinį žodį. Tiesiog taip yra. O kad jis apsimetinės kažkokiu kitokiu prieš jus, tai žinokit labai greit pavargs ir nereikės nei jūsų, nei jūsų namų, išeis kur mylės tokį, koks yra.
Vienas klausimėlis,tiesiog iš smalsumo -ką veikė Jūsų draugas tuo metu,kai Jūs lupot tapetus,tinkavot ir skaldėt plyteles?
Galbūt, galbūt… tada kyla kitas klausimas – kaip man keistis, kad jis pradėtų kitaip elgtis? Nustoti kažką darius? Nieko nebeprašyti ar kaip? Tikrai nesuprantu
na,maniskis augo tik su mama ir irgi yra toks nuolankesnis, svelnesnis. Irgi pasigendu vyriskumo kartais.
Bet as viska bandau pasverti, ir kazkaip kitos geros savybes man isbalansuoja ta vyriskumo trukuma.
Dar vertetu ir i save kritiskai pazvelgti, ar esam idealios partneres?
Jūs išgyvenate “gero vyro sindromą”? Jis pasikeis, kai jusm kas nors atsitiks ir teks pasikeisti vaidmenimis. Kol jūs pajėgi vadovauti, o tai jam yra patogu, jis bus pasyvus.
O dėl tų nepakeistų lempučių: įdomu, kaip jūs to paprašėte?O gal dar blogiau- zyzėte? Reikia tokio tipo žmogui pasakyti tiklaiai, ko iš jo norite : rytoj grįždamas nuvažuok ” ten” ir nupirk “tą”
Na, būdavo taip: kai sulaukdavau jo, grįžusio iš darbo, sakydavau: eime tęsti remonto darbus, nes nieko nespėsim (tuo metu jau laukėm leliuko, todėl reikėjo kuo greičiau viską sutvarkyti). Eidavom kartu viską daryti. Jis kažkiek padirbdavo, o tada “nusimuilindavo”. Aš toliau dirbdavau viena, o paskui, kai pamatydavau, kad nebėra jo jau ilgokai, nuėjus rasdavau jį tai valgantį, tai muzikos klausantį ar pan. Tada sakydavau einam, ką čia darai… tai jis vėl tada ateidavo padėt… arba tiesiog sakydavo, kad pavargęs, ar dar kažkas…
Reikia po truputi mazinti savo apsukas
Aisku, niekas per viena diena nepasikeis. Pvz. musu seima kazkuria prasme panasi – as irgi viska darau, viska velku, visur suvazineju, suorganizuoju ir pan. Atsimenu, irgi pykdavau (pati nezinau ant ko ), o paskui supratau, kad man tai patinka. As tokia esu – organizatore ir vykdytoja. Bet kazkuriuo metu nusprendziau visa sprendimu teise atiduoti vyrui (aisku, savo nuomone isreiskiu) – kaip jis pasako, taip ir darau, nesuku sau galvos. Taip jam tenka ta vyriskoji dalis -sprendimu priemimas, o man – ju igyvendinimas. Bet jei esu pavargusi – nebesitampau, paprasau jo pagalbos. Nors jis be galo uzimtas zmogus, bet kiek gali man padeda. Tuomet as jam bunu labai labai dekinga
Apskritai, man yra daug lengviau visur suvazinet, bendrauti su svetimais zmonem, kazka daryti. Mano vyras kitoks – jam bendravimas su svetimais – stresas Namuose irgi viska darau as, bet irgi – tik todel, kad man tai patinka. Vyras pats sako, kad daryciau maziau, pailseciau. Bet kai reikia kazka sutaisyti – ilgai neikalbineju, pats greitai padaro vyriskus darbus.
Zingsnelis po zingsnelio viska galima padaryti Linkiu sekmes
Aš tiesiog pasakau tiesiai šviesiai: šitos lemputės perdegė, reikia, kad pakeistum. Jis: “gerai” (jis visada į visus mano prašymus atsako žodžiu “gerai”. Kai praėjo nežinau, kiek laiko, ir jos vis dar nebuvo pakeistos, paklausiau: kodėl iki šiol nepakeitė lempučių? Jo atsakymas: nezyzk, pakeisiu gi. Ir viskas, visada taip
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
