Noriu pasikalbėti su ja.
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos merginos ir moterys,
beprotiškai ir beviltiškai jaučiuos čia rašydama, bet tebūnie. Žymiu anonimą, nes skolinuosi draugės anketą, kad sukurt šią temą.
Liko keleri metai iki trisdešimtmečio. Bendravimų su vyrais buvo visokių, bet vis kažkas netikdavo, nesutapdavo, prasilenkdavo… kol išvykus darbo reikalais į kursus sutikau JĮ. Pirmas toks ženkliai vyresnis, bet ir pirmas toks, kuris taip kojas pakirto. Dėmesį rode subtiliai, inteligentiškai, o aš įjungiau visas pajėgas, kad neišsiduot, jog kaip paaugliukė dieną naktį apie jį galvoju, planuoju, fantazuoju. Užsimezgė graži dviejų suaugusių žmonių draugystė: pokalbiai, filmai, diskusijos, teatras, pasivaikščiojimai ir, galų gale, lova. Jo namai kitam mieste nei gyvenu ir dirbu aš, o dirba jis periodiškai užsieny. Susimatydavom tik savaitgaliais ir tai ne kiekvieną. Kelis kartus buvo taip išsiilgęs, kad skraidinosi į darbo keliones. Laukdavau viešbuty ar šmirinėdavau po miestą, kol jis sėdėdavo susitikimuose.. bet viską atpirkdavo nuostabus laikas vakare/naktį. Taip tęsėsi pusmetį. Spontaniškai vis dažniau pasiūlydavau, kad jis po darbų ne pas mane lėktų, o aš atvažiuočiau – man gi nesunku. Tokie siūlymai tai negirdom nuleisti būdavo, tai pasiūlytos tos pačios alternatyvos. Ir taip 7 ar 8 pažinties mėnesiui einant ėmė rastis vis kažkokių kabliukų, bet tada lyg ir nepastebėjau, o gal ignoravau savo nuojautą. Kol galų gale tiek dėl noro nustebint, tiek dėl rusenančių nuojautų nusibeldžiau pas jį, oro uoste nustebint. Įsivaizdavau, kad paženklinsiu jo viengungišką būstą moters kvapu, nuostabiai praleisim laiką… reakcija neišdavė pasimetimo, bet kažkaip sugebėjo išsivežt prie jūros ir vėl “ženklinau” viešbutį savo tais moteriškais kvapais. Nuo tada nuojauta jau ėmė mirksėt raudonom sirenom. Galvojau- negi būsiu ta durnė, kuri pusę metų suaugusio draugo namų nemato, atvažiavusi į jo miestą būna saugiai išgabenta iš pavojinos zonos ir apsimeta, kad viskas gerai? Buvo vienas pokalbis, kitas. Be dramų ir isterijų, rodos, viską išsiaiškindavom, sulaukdavau labai racionalių paaiškinimų, nuoširdžių išsikalbėjimų bet viduj kažkas vistiek kirbėjo.
Užbėgant įvykiams už akių, dar po mėnesio aš sėdžiu viską išsiaiškinus prie pc ir apžiūrrinėju jo dukros facebook profilį. Dukra gyvena su mama ir… tėčiu, be abejo. Tuo pačiu vienišu žaviu vyru, su kuriuo laimingai sau draugauju aš, kvaila višta. Lyg ne gana ir taip visos šios muilo operos – jo žmoną aš pažįstu. Na, nepažįstu, bet… teko su ja dirbti vienam projekte prieš kokius 5 m. ir iki šiol prisimenu, kokia žavi ir protinga moteris ji pasirodė. Iškart iš nuotraukų pažinau, po to suradau projekto vakarėlio nuotraukas, kur abi taurėm susidaužusios kikenam….
Noriu su ja pasikalbėti. Paskambinti, prisistatyti kaip “ta iš tos įmonės su kuria darėt tą projektą” ir pakviesti kavos… o kalbėčiau pačios suprantat apie ką.
Sakykit, ką darytumėt mano vietoje? Kaip reaguotumėt jos vietoje, man prisistačius? Kad princą mest per bortą žinau, neaušinkin burnų apie jį.
gal ir aš po šito pradėsiu kaip snezhnaja galvoti, o kas belieka… tikraik neįsivaizduoju savęs ateity atsipalaiduojant su kitu vyru. Teks tikrint “per visus galus” iš karto, ar ką.
DDDDD as nebuvau tokioje situacijoje zmonos vietoj. cia mano toks poziuris is salies. man priimtiniausia butu nezinot
turit omeny, kad dėl vaiko geriau nesakyti? Mergaitė paauglė.
Na va, ir turiu paprieštarauti…Kaip būtų pasijautusi Autorė? “Oj, miela gerbiama žmona, nežinojau, ačiū, kad pasakėte, galite pasilikti savo kuilį sau” ir toliau gyventų ramiai ir laimingai, čia taip turėtų būti? Būtų lygiai toks pats šokas, tik dar toje sumaištyje būtų dar papildomai trečias tiesioginis dalyvis – žmona, su kuriuo tektų kontaktuoti. O dabar Autorė bent to absurdiško kontakto gali išvengti. Kiekvienas suaugęs žmogus, atsižvelgiant į savo sąoningumo laipsnį, vistik, turėtų žiūrėti savęs ir savo reikalų, nepriklausomai, kas jis yra: apgaudinėjantis vyras, netyčinė meilužė ar apgauta žmona.
iš tiesų tik ši tema akis atvėrė, kad gi aš galiu k*** būti paversta, o kai pagalvoju, kad iki darbo tai galėtų nueiti, silpna pasidaro. Negalėčiau nei paaiškinti niekam, nes pas mus tokiom temom ir tokiais pletkais niekas neužsiima, tai taip ir liktų, kam klausimas, o kam faktas- bet vistiek susidirbčiau reputaciją.
kaip paaugle, jam gi 30?
Va, pagaliau jau mąstote
Autorė rašė, kad jai trisdešimt, o vyras gerokai vyresnis. Tokiu atveju logiška, kad dukra paauglė O šiuo atveju nuo patarimų susilaikysiu, ir tikrai nepritariu tam faktui ( kuris neaišku iš kur atėjo ), kad 95 proc vyrų nueina į kairę…
nors apie pagridninį istorijos dalyvį vengiu galvoti, bet vistiek… jei žmoną palieku ramybėj ir, sakykim, nežinioj. Tai kaip reikalai gali klostytis jam pasakius? Mano toks charakteris, kad netgi jam norisi ramiau pasakyti, kad išniekino žmoną, mane ir t.t., kad yra debilas, bet nenoriu jokių dramų ar kaltinimų. Tai ką, taip viską ir praleist ramiai? Kaip paskui pačiai su savo mintim ir emocijom tvarkytis. Dievaži, ir kaip aš gyvenime tiek ilgai išsisukau iš tokių nesąmonių, ir taip dabar papuoliau, kai nemoku tinkamai pasielgt ir nežinau į kurią pusę pult
niekur nesakiau, kad jam 30…. man ne už kalnų 30 , o jis ganėtinai vyresnis. Žmonai minimum 35, manau.
sorry, taip, neisimine kad vyresnis. cia jusu sazines reikalas kaip pasielg. as bijociau griaut seima, nes lazda turi du galus
Jei koks girtas,karteli paslystu,tai gal ir nenoreciau zinoti,bet jei vos ne metu laiko,romana susuktu,tai tikrau noreciau jog pasakytu.Jau man cia ne siaip seksas,o kazkas daugiau,jei taip ilgai bendrauja.
Nesuprantu,tai jusu santykiai rimti? Siulo ilga ir grazu gyvenima su juo? Seima ,vaikai? Ar Jus tik meiluzes roleje? Zmona,tai tikrai jaucia ,nera net ka kalbeti. Gal zino ir laukia kol proga bus geresne islysti jo apgaulei O kam jai sakyti,man ,tai juokingai skamba,pasakyti,kad begtu nuo jo Nei ji begs,nei jis ja paliks. O jei ir paliks per Jusu izeistos moters principus ir pykcius namie. Nei jums bus gerai nei kazkam. O jis vis tiek griz pas zmona Ne jos gaila o taves gaila Nebukit tokia didvyre ,kad jau zmonos gailetis.atsisuks 100% atgal paciai,patikek
Kalbėjo, kaip pabaigęs didelį projektą, dar už pusmečio, nebesiims kitų, apsiramins, nes yra jau “per senas” draskytis, o ir mane sutiko; ir kad galvos, kaip čia padaryt, kad nebebūtume atskiruose miestuose. Šventai tikėjau iki kol nepradėjo kilti visi įtarimai ir iki šio nesuprantu kam kas ir kodėl.
tai va, ir rašiau, kad kyla daug klausimų man dėl to. Jei jis pradės mykti, kad čia meilė seilė ir jis svarstė kaip pasakyti ir kaip žmoną palikti, tai išvis apsivošiu.
Aš eičiau tiktis. Ir nesuprantu tokių pasakymų nesikišti i šeimos (kokia dar šeima? čia gal “šeimos” parodija nebent) reikalus. Arba jog čia tariamai vyro sažinės reikalas, o ne jūsų, kaip kokios purvinos netikėlės k*, atsiprašant. Atsieit moters vieta tik tylėt kaip kokiam šuniui, nesvarbu kas įvyko. Jokiu būdu! Jis pusę metų jums pudrino smegenis, eikvojo laiką ir žiauriai išdavė, nes turbūt nieko nėra baisiau nei kai per akimirką tavo įsivaizduotas pasaulis staiga sugriūna kaip nesamas. Sužinai, kad esi niekas. Jog tebuvai kažkoks azartas, užkariavimo objektas, būdas pabėgti nuo rutinos, savotiškas gal kiek pabodusio gyvenimo delikatesas. Vyras protingas ir išsilavinęs, kaip supratau, lygiai kaip ir jūs, tad ir į jo neištikimybę įėjo ne tik lova, ne tik to jam reikėjo. Jam reikėjo tarsi viso komplekto, visų draugystės tarpsnių, visos jūsų, jūsų asmenybės taip pat (dėl to dar skaudžiau turėtų būti). Ir dar tarsi neturi moralinės teisės kažkaip parodyti, jog esi, egzistuoji, jog tau sukėlė skausmą, jog tave sutraiškė ir sužeidė, jog planavai, tikėjaisi ir kūrei. Ir eičiau ne vien dėl keršto vyrui taip tikėdamasi paskatinti suirutę jo “šeimos” gyvenime ar mėgindama įrodyti savo “buvimą” visą tą laik. (Nes trenkus antausį vyrui ar tiesiog išėjus iš jo gyvenimo vargu ar kažkas tokio įvyktų). Manau, jis supranta, jog būdama protinga moteris anksčiau ar vėliau užuosite klastą, tik savo žavesiu ir idealizavimu jūsų akyse mėgino tą momentą atitolinti ir taip prasitęsti malonumą. Eičiau, nes norėčiau, kad man tokiu atveju taip pat praneštų. Delikačiai, profesionaliai, kultūringai, gal svarbu atrasti tinkamą toną, taktą, jog viskas atrodytų kaip iš tiesų ir yra, – jog siekiate tiesos ir darote tai ne dėl konkurencijos ar kaip konkurentė, jog daugiau tas vyrelis jūsų visiškai nedomina. Kodėl jūs turėtumėte galvoti apie jo šeimą ar vaiką? Tai valio, tegu ir dukra žino, jog tėvelis nelabai kaip mamytės ir jos atžvilgiu elgias. Galų gale ne jai pasirodot, o žmonai ir tik jos reikalas, ar toji duktė kažką išvis sužinos. Net jei ir tas atvejis, kad jokios šeimos ten nėra, o žmona viską nutuokia, tebūnie pabūsit iliustracija. Žodžiu – aš eičiau. Bent jau po to įsikišimo sumažėtų tikimybė, jog pradėtų pūst miglas apie meilę ir norą skirtis su žmona. Išeitumėt didžiai pakelta galva ir užtrenkusi visas įmanomas duris. Net neičiau ramiai, kaip sakote, aiškintis su vyru, o ką jis pasakys? Myks, juoksis ir tyčiosis vienaip ar kitaip – vienas variantas ir kitas – jog apie meilę jums svaigs. Abu šie variantai jums, panašu, tikrai nieko gero neatneš ir ne to jūs siekiate.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
